„Vaikystėje netgi atsitiktinumai gali būti lemtingi“, - tikino operos solistas A.Dingelis.
Jį tėvas atvedė į sostinės „Ąžuoliuko“ chorą, kuriam vadovavo garsus pedagogas profesorius Hermanas Perelšteinas. Tai buvo 1976-aisiais, tada Arūnui buvo šešeri. 1982-aisiais jis jau traukė solo partijas tuometinėje Vidaus reikalų ministerijos kultūros
rūmų salėje. Tai buvo dvylikamečio pirmasis solinis pasirodymas.
O šį rudenį sukanka 30 metų, kai Arūnas nesiskiria su muzika. Tenorui ypač derlingi buvo 2012-ieji, kai kartu su pianistu M.Katinu ėmė ruošti kūrybines programas, apimančias įvairius žanrus ir stilius - nuo liaudies dainų iki operų arijų.
Dueto pradžia - 2012-ųjų sausio 1-oji. Tą dieną į „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą A.Dingelis užsuko padainuoti, nes buvo gera nuotaika, o M.Katinas - ruoštis būsimiems koncertams.
„Nevartoju alkoholio, nevalgau mėsos, praktikuoju jogą, todėl man nėra skirtumo, kada dainuoti. Kasmet sausio pirmąją jaučiu ribą, kai norisi imtis ko nors naujo“, - prisiminė A.Dingelis.
Tąkart sutiktas M.Katinas buvo ką tik grįžęs iš Airijos, kur Kilarnyje dirba pedagogu ir moko vaikus groti. Mantautas jau buvo laimėjęs tarptautinį "Ile de France" pianistų konkursą, buvo kviečiamas groti užsienio salėse, pavyzdžiui, „Philomuses“ Paryžiuje, "Maisons Laffitte" ir "Piano en Saintonge" festivaliuose Prancūzijoje.
Buvę „Ažuoliuko“ auklėtiniai greitai rado bendrą kalbą, kilo noras ką nors nuveikti kartu. Ši kūrybinė idėja įgijo pagreitį. Prasidėjo
koncertinės kelionės.
Atlikėjų kartais laukdavo daug netikėtumų. Pavyzdžiui, nuvykus į nedidelį Airijos žvejų miestelį Dinglį paaiškėjo, airiai dažniau renkasi
melstis, o ne klausyti koncerto.
„Turbūt koncerto nebus?“ - klausė Mantautas, pamatęs tuščią vienuolyno koplyčią.
Arūnas netgi nusprendė nesivilkti kostiumo, bet pasiūlė Mantautui ką nors pagroti. Tada ir pasirodė penki turistai iš Albanijos bei
Rumunijos.
Mantautas jiems grojo, o kai atėjo Arūno eilė, solistas pamatė, kad turistai buvo sustatę kėdes vos keli metrai nuo scenos.
„Man - tai tikras iššūkis, nes žiūrovai buvo čia pat. Jie liko sužavėti, vis kartojo, kad daugiau gyvenime jiems tokio koncerto
niekas nesurengs“, - pasakojo A.Dingelis.
O kituose dueto koncertuose publikos buvo kur kas daugiau. Vien pernai atlikėjai kartu surengė 8 solinius koncertus Lietuvoje ir užsienyje.
„Dainų dainelės“ konkurso laureato Virgilijaus Noreikos mokinio A.Dingelio kelias į sceną buvo vingiuotas.
Iki mutacijos - balso pasikeitimo, Arūnas daug dainavo, o baigęs vidurinę mokyklą studijavo Vilniaus universitete finansų apskaitą.
Gavęs diplomą Arūnas tapo bendrovės „Statoil“ vyriasiuoju buhalteriu, kuriam buvo patikėta atidaryti šios bendrovės sąskaitą.
Vėliau dirbo bendrovėje „Bennet Distributors“, vadovavo koncernui „MG Baltic“ priklausančiai įmonei „BSMS“, kur užėmė atsakingas pareigas.
Kartą bendrovė rengė kalėdinį vakarą. Pakvietusi į sceną A.Dingelį personalo vadovė ragino padainuoti. Arūnas gynėsi neturįs balso. Bet trauktis nebuvo kur. O kai jis uždainavo, suprato, kad ne vėlu grįžti į sceną. Tai atsitiko 2002-aisiais.
Pradžia nebuvo lengva, nes skaičiais buvo užgrūsta visa galva. O dabar dainininkas lengvai įsimena rečitalio programą.
Arūnas nesigaili, kad pasitraukė iš verslo. Jis mano, kad nepabėgsi nuo to, kas užkoduota prigimtyje. „Mano klaidžiojimas buvo tik dreifavimas. Nuo 2002-ųjų grįžau prie tokios patirties, kuri mane lydėjo iki 1989-ųjų, kai lankiau „Ąžuoliuką“, - pasakojo A.Dingelis.
Per tą dešimtmetį Arūno gyvenime daug nutiko, todėl susigrąžinti dvasinę ramybę jam padėjo jogos pratimai.
- Jūsų atliekami kūriniai dažniausiai kalba apie meilę. Jei reikėtų deklamuoti prieš šimtmetį sukurtas eiles, ko gero, tai skambėtų banaliai. O praėjusių epochų muzika neatrodo pasenusi. Ar aš klystu?
A.Dingelis: Viskas prasideda nuo garsų. Juk gamtoje jie labiausiai žavi. Man dainavimas - daugiau terapija, meditacija. Kartais einu per salę ir jaučiu, kaip garsas plevena virš klausytojų galvų. Gal tai aura? Tie dalykai nematomi, bet juntami.
M.Katinas: Muzika galbūt grynesnės, labiau veikia nei tekstas. Kol klausai kokios nors italų dainos nesuprasdamas žodžių, viskas puiku. Kai įsigilinti, apie ką dainuojama, daug kas nublanksta.
- Ar atlikdami kūrinį stengiatės pastebėti, ką daro klausytojai? Gal jie snaudžia?
A.Dingelis: Visko būna. Man patinka, kai klausytojai sėdi užsimerkę. Kai jie atsimerkia, man dingteli, kad galbūt prastai dainuoju. Jei
klausytojai medituoja, skendi palaimoje, jiems gerai, nereikia jų žadinti. Aš dainuodamas taip pat kartais užsimerkiu, esu gavęs dėl to pastabų.
Mes su Mantautu nedarome spektaklio, tik žaidžiame garsu, o per kelias minutes reikia perteikti muzikinę mintį ir emociją.
- Yra žmonių, kurie pirkdami bilietą nori atsisėsti kairėje salės pusėje. Jie nori matyti pianistą, jo rankas. Kodėl?
M.Katinas: Galbūt klausytojams įdomu stebėti, kaip randasi garsų deriniai? Klausant muzikos kai kam norisi atsiriboti nuo vaizdų, panirti į garsų pasaulį. Tai gerai.
Juk tai, ką matome scenoje, tėra atlikėjo pastangos. Muzika nėra vizualusis menas. Atlikėjas neturi judesiais ir mimika trikdyti
klausytojų.
Meniniai įspūdžiai nėra kasdieniai. Tiesa, meninis patyrimas gali prasiveržti ir skaudžiais prisiminimais, liūdesiu. Klasikinė muzika
skverbiasi į žmogaus būties gelmes, todėl ji brangi.
A.Dingelis: Menininkas siekia pažaboti aistringąsias jėgas ir pažadinti šviesiąsias. Jei pavyksta įskelti šviesą, tai - didis įvykis. Stengiamės atlikti kūrinius, kurie mums leidžia priartėti prie šių dalykų. Ar tai pavyksta, tegul vertina klausytojai.
- Ar tokiu atveju svarbu, kur vyksta koncertas? Kokia erdvė ir akustika?
M.Katinas: Manau, Arūnas turi unikalių savybių suprasti, ko trūksta klausytojams. Tai būdinga profesionalams. Arūnas dainuoja daug
operinės muzikos.
A.Dingelis: Nevadinu savęs operos solistu, profesionaliu dainininku, esu tik pakeliui. Savo prigimties molį minkau toliau. Esu dainininkas iš gamtos, negalėčiau pasigirti, kad baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Esu labiau praktikas, o ne teoretikas.
- Ar teisingai supratau, kad pasitraukėte iš akademijos? Ar jus ištiko kūrybinė krizė?
A.Dingelis: Man tada buvo 35-eri, mokiausi akademijoje, dėstė maestro V.Noreika, kuris vis manęs klausdavo, kiek man metų. Matyt, atrodžiau jaunas, norėjo įsitikinti, ką sugebu.
Tada turėjau daug koncertų, sunkų repetuarą. Dainavau Lenskio partiją, patiko, viskas gerai, bet labiau traukė ne operinis, o kamerinis žanras.
Vėliau patekau į Operos studiją. Ieškojau, kur geriausiai jausčiausi. Iki šiol geriausiai jaučiuosi dainuodamas, bet tik tą
muziką, kuri man patinka, o ne kurią reikia atlikti.
- Ar būsimiems pianistams yra koks privalomas repertuaras?
M.Katinas: Niekada su tuo nesusidūriau. Iki šiol yra daug kūrinių, kuriuos norėčiau groti, nes jie man patinka. Fortepijono repertuaras milžiniškas.
Nuo vaikystės man buvo aišku, kad būsiu pianistas. Reikėjo labai sunkiai dirbti. Būti atlikėju - sunkus amatas. Kompozitorius parašė
kūrinį, ir darbas baigtas. O atlikėjas, kuris nori nuolat koncertuoti, turi daug repetuoti.
- Ar dėl to būtina išvykti studijuoti į užsienį?
M.Katinas: Daugelis Lietuvoje koncertuojančių pianistų patyrimo ieško tiek savo gimtinėje, tiek svetur. Tai praturtina jų akiratį.
- Kas klausosi klasikinės muzikos? Man atrodo, Lietuvoje ta karta jau baigia išeiti. Gal aš klystu?
M.Katinas: Tačiau koncertų salės pilnos. Pernai gruodžio pabaigoje Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčioje netilpo visi, atėję į mūsų koncertą. Tiesa, koncertas buvo nemokamas.
O šią liepą, kai grojau rečitalį Kristupo festivalyje Šv.Kotrynos bažnyčioje, buvo vos pora laisvų vietų. Tai rodo, kad turime išsilavinusią publiką, reikia tuo tik džiaugtis.
A.Dingelis: Į Šv.Jonų bažnyčioje vykusį koncertą buvo atėję net keli benamiai. Tai rodo, kad jiems taip pat svarbi muzika.
O buvo taip. Kartą gatvėje sutikau buvusią muzikos mokyklos budinčiąją. Ji atrodė labai pavargusi, skundėsi, kad neturi, kur gyventi. Ją pakviečiau užeiti į Šv.Jonų bažnyčią. Tą vakarą vyko mūsų su Mantautu koncertas. Kai dainuodamas tarp klausytojų pastebėjau benamę moterį, ji atrodė susijaudinusi, sutrikusi, bet laiminga.
Todėl sužinoję, kad galime kukliai prisidėti prie paramos skurstantiems Afrikos vaikams, labai apsidžiaugėme. Labdaringumo Lietuvoje dar mažai. Jei menininkas nori dalytis su skurstančiais žmonėmis, kodėl to negali daryti labiau pasiturintys asmenys?
