Menininkė pasidalijo įspūdžiais iš juostos filmavimo aikštelės ir atskleidė, iš kur atkeliavo M.K.Čiurlionio, jo mylimosios Sofijos bei kitų „Laiškai Sofijai“ veikėjų kostiumai.
- Kuo darbas prie filmo „Laiškai Sofijai“ patiko, ar jis buvo kuo nors išskirtinis?
- Prie šio filmo dirbti buvo smagu. Didelę dalį to smagumo sukūrė žmonės: režisierius R.Mullanas nesikišo į mano darbą, turėjau visišką kūrybinę laisvę, malonu buvo susipažinti ir dirbti su Roku Zubovu, taip pat turėjau nuostabią savo žmonių komandą. Žinoma, didelę įtaką turėjo ir tai, jog kostiumus filmui apie tą metą norėjau kurti ir anksčiau, nes man pačiai be galo graži ir elegantiška to meto mada.
Filmas „Laiškai Sofijai“ buvo išskirtinis tuo, kad nukrito tarsi iš dangaus. Labai greitai buvo suburta filmavimo grupė, visiems išdalytas scenarijus – neturėjome net mėnesio pasiruošti. Palyginti su kitais mano istoriniais projektais, šis filmas buvo tarsi greitasis bėgimas.
- Kur sėmėtės įkvėpimo ir ką reikėjo nuveikti, kad atkurtumėte autentiškus M.K.Čiurlionio gyvenamojo meto metų kostiumus? Vartėtė to meto literatūrą, žvalgėtės į nuotraukas, gal lankėtės M.K.Čiurlionio muziejuje?
- Labai norėjosi atkurti to meto autentišką dvasią, tačiau M.K.Čiurlionio šeimos asmeninių nuotraukų nėra išlikę labai daug, todėl įkvėpimo bandžiau pasisemti iš kitur. Peržiūrėjau kalnus fotografijos albumų, knygų bei filmų. Įkvėpimo man suteikė britų serialas „Downtown Abbey“, kuriame kostiumų dailininkės padirbėjo iš peties. Ten kostiumai atkurti beveik tobulai, daug dėmesio skiriama net mažiausioms detalėms, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, būtent tokios prašmatnios mados sunku rasti to meto Lietuvoje. Pas mus viskas buvo kur kas paprasčiau.
Kitas mano įkvėpimo šaltinis – Stanislawas Filibertas Fleury ir jo knyga „1858-1915 fotografijos“. Joje atradau labai daug autentikos ir tikrumo. Manau, Lietuvai pasisekė, kad šis fotografas paliko mums tiek reportažinių nuotraukų.
Kadangi pas mus labai sunku rasti tų metų specializuotų kostiumų knygų, kelias užsisakėme ir iš JAV. Tik gaila, kad jos pasiekė mus tik filmui įpusėjus.
- Kuris filmo kostiumas jumsi arčiausiai širdies?
- Man pačiai mieliausias Sofijos rankomis siuvinėtas paltukas su paukščių ir augalų motyvais. Autentiškus motyvus rinkome iš senųjų lietuviškų siuvinėtų pagalvėlių ir staltiesių. Tačiau daugiausia darbo ir lėšų, matyt, pareikalavo dviejų Peterburgo damų kostiumai. Paltai buvo pasiūti iš aksomo ir gobelenų su karakulio detalėmis. Suknelėms pagaminti teko pirkti „Zara“ palaidines, jas karpyti ir bandyti sukurti karoliukais siuvinėtus žėrinčius motyvus.
Iš tiesų visi to meto kostiumai pareikalavo daug darbo valandų, kruopštumo ir medžiagų – vienai suknelei pagaminti reikia daugmaž dešimties metrų medžiagos, nes jie pilni aukštosios mados, elegancijos ir specifinių detalių.
- Komentuodama savo darbą prie filmo „Kai apkabinsiu tave“, kurio kostiumus kūrėte anksčiau, esate sakiusi, kad detalių tai juostai ieškojote Berlyno turguose, vintažinėse krautuvėlėse, kino ir teatro sandėliuose. Iš kur atkeliavo filmo „Laiškai Sofijai“ kostiumai, jų dalys ir aksesuarai?
- Tokiam filmui norėtųsi ruoštis bent pusę metų, ieškoti smulkių detalių, siūti kiekvieną kostiumą, tačiau tam nebuvo laiko. Didžioji dalis kostiumų atkeliavo iš Prahos „Barrandov“ studijos sandėlių, Lietuvos kino studijos bei kostiumų dailininkės Daivos Petrulytės. Žinoma, pagrindinių personažų kostiumams buvo skirta daugiau laiko bei dėmesio, beveik visi jie pasiūti specialiai.
- Kokių iššūkių turėjote darbuodamasi prie „Laiškų Sofijai“?
- Vienas iššūkių buvo tai, kad likus mažiau nei dviem savaitėms iki filmavimo pradžios pasikeitė pagrindinė aktorė, tačiau iš tos situacijos išsisukome gana lengvai. Manau, sudėtingiausia man ir visai likusiai filmavimo grupei buvo nesuvokiamo greičio tempas.
Filmo „Laiškai Sofijai“ anonsas
