Šią vasarą 45 metų C.Graužinis ir trys „Cezario grupės” aktoriai Meksikoje tęsė pernai pradėtą eksperimentinį darbą su pora graikų ir meksikiečių aktorių.
Iš pradžių Graikijoje, vėliau Lietuvoje ir galiausiai Meksikoje jie improvizavo spektaklį apie pasaulio pabaigą pagal įvairių tautų mitus, rašo „Lietuvos rytas".
Kadangi nė vienas mitas nenumato visiškos pabaigos, o tik naują gyvenimą, C.Graužinis parašė pjesę, kurioje veiksmas vyksta po to, kai senasis gyvenimas pasibaigė. Pernai birželį būsimo spektaklio eskizą septyni aktoriai suvaidino Atėnuose, rugpjūtį – Vilniuje.
Dabar, kai po kūrybinių rezidencijų trijose šalyse spektaklis „Nuostabusis po to” („Esplendido despues”) jau parodytas ir Meksikoje, ir Graikijoje, o Atėnuose nauji Cezario darbai kol kas neprasidėjo, su „Cezario grupe” jis Vilniuje repetuoja Pierre’o Calet de Chamblaino de Marivaux „Dar vieną meilės staigmeną”. Premjera – po savaitės.
Prisimindami ir tarptautinį teatro eksperimentą, ir metų pradžioje C.Graužinio pelnytą geriausio Graikijos režisieriaus apdovanojimą, kalbėjomės apie įvairią jo patirtį.
„Spektaklio apie pasaulio pabaigą žanrą pavadinau ezoteriniu cirku. Sugalvojau taip, nes jame veikia klounai – personažai, kurie išliko ir automatiškai daro judesius, buvusius įprastus aname gyvenime. Visi personažai atrodo labai reikšmingi, visi vaidina gelmę.
Cirke žodžių mažai, judesio daug. Visos jų scenos nebūtinai juokingos, bet jos susijusios su ezoterine gyvenimo dalimi, su egzistencializmu, metafizika”, – pasakojo C.Graužinis.
– Ar niekas nepasakė, kad kalbatės patys su savimi ir darote spektaklį sau? – paklausiau C.Graužinio.
– Ne, to negirdėjome. Bet mes ir dirbome sau. Mūsų tikslas – susitikti trijų kultūrų menininkams ir kartu dirbti. Ne rezultatas buvo svarbu, o bendravimas ir rizika. Mes juk nekūrėme repertuarinio spektaklio, iš kurio gyvensime.
Esu dirbęs įvairiose šalyse. Šis tarptautinis projektas tik sustiprino mano įsitikinimą, kad dabar reikia ne vienyti kultūras, o suvokti, pabrėžti ir saugoti kiekvienos tautos savitumą.
Mes turime išlikti saviti. Po Antrojo pasaulinio karo buvo svarbu kurti spektaklius, kurie rodė, kad mes visi – iš Europos, Afrikos, Azijos – esame tie patys žmonės. Taip, tie patys, bet kitokie.
Meksikos publika, pavyzdžiui, į mūsų spektaklį gyvai reagavo. Ji prastai kalba angliškai, bet labai gerai supranta juodąjį humorą. Graikijos publika geriau suprato anglišką tekstą, bet patį spektaklį žiūrėjo kaip labai rimtą ir gilų.
Keista, parskridome iš Meksikos po pusantro mėnesio kūrybinės rezidencijos ir po premjeros, po dviejų dienų suvaidinome ją Graikijoje, o atrodė, kad vaidiname visiškai kitą spektaklį.
Branginu abu požiūrius. Pažįstamas graikų filosofas man pasakė: pažiūrėjęs jūsų spektaklį pradėjau rašyti naują esė, ji bus apie tai, kad žmonės siekia kurti naują pasaulį nežinodami, kokie jie patys yra, nesuvokdami savo tapatybės. Tai paradoksas, o mūsų spektaklis paskatino jį galvoti ta tema. Man pasidarė taip gera.
– Net neklausiu, kodėl premjeros nematome Lietuvoje: atskraidinti po du aktorius iš Meksikos ir iš Graikijos būtų per didelė prabanga?
– Ir Europos, ir Lietuvos fondai kultūros projektus remia tik iš dalies. Kitų reikalingų lėšų tenka susirasti. Nei Lietuvoje, nei Graikijoje nėra privataus mecenavimo tradicijų, pavyzdžiui, tokių kaip Rusijoje. Todėl turėjome keblumų.
Graikijoje valstybė neremia nepriklausomų teatrų.
Iš dalies remiami nacionaliniai ir miestų teatrai. Bet Graikija turi tai, ko Lietuva visai neturi: ten yra daug privačių teatro prodiuserių. Kaip tik dėl to galėjau pastatyti Sofoklio „Karalių Edipą” Atėnų ir Epidauro festivalyje.
Aktorius Aimilios Cheilakis savo pinigus, uždirbtus kine ir televizijoje, investavo ne į naują automobilį ar naują namą, o į spektaklį. Jis norėjo suvaidinti karalių Edipą ir pakvietė mane režisuoti. Aktorius ir festivalis buvo „Karaliaus Edipo” koprodiuseriai.
Graikijoje aktoriai skirstomi į komercinius ir kokybės aktorius. Komerciniai vaidina televizijoje, kine, pramoginiuose spektakliuose, daug uždirba, bet rimtame teatre jų nepamatysi. Tabu.
Vieną kartą atlikęs komercinį vaidmenį niekada nebūsi kokybės aktoriumi.
– Aimilios nutarė sulaužyti taisyklę – jis kreipėsi į režisierių, kuris yra lyg ir svečias jo šalyje?
– Taip, Aimilios – populiarus komercinis aktorius. Žvaigždė. Gatvėje žmonės jį atpažįsta. Komercinis aktorius man pasiūlė statyti spektaklį, kuriame jis atliktų pagrindinį vaidmenį.
Kai pasklido žinia, kad su juo dirbsiu, man draugai, pažįstami, kolegos nedavė ramybės, skambino net naktimis, kad nesusidėčiau su juo, nes susigadinsiu reputaciją.
Jie manė, kad aš nežinau, kas yra A.Cheilakis. Dabar, sakė, tu esi gerbiamas menininkas, o jei dirbsi su juo, atrodys, kad esi komersantas.
O aš mačiau, kad Aimilios – geras, darbštus žmogus. Tikėjau juo, nors suvokiau riziką. Ir jau po pirmo vaidinimo Epidaure visi klausimai baigėsi. Abu gavome apdovanojimus. Aimilios – geriausias sezono aktorius, aš – geriausias režisierius.
Dabar Aimilios jau pripažįstamas kaip kokybės aktorius. Ir kritikai rašė, kad štai pagaliau A.Cheilakis subrendo, jis pasiruošęs didžiausiems pasaulinio repertuaro vaidmenims.
Bet repeticijos buvo sunkios. Juk komerciniai aktoriai paprastai nesusitinka su režisieriais, kurie dirbtų su jais kaip pedagogai.
Komerciniai spektakliai daromi greitai ir nesirūpinant kokybe. Užtenka, kad populiarusis A.Cheilakis vaikšto po sceną ir sako tekstą. Kodėl žmonės eina į teatrą žiūrėti žvaigždžių? Kad pamatytų gyvą ir iš arti.
Per pirmąsias repeticijas klaikiai išsigandau, kad aktorius turi daugybę štampų. Bet jis buvo pasiryžęs su jais išsiskirti. Kankinau Aimilią, savo spektaklio prodiuserį, kuris mane pasamdė. Ne kiekvienas prodiuseris toks protingas, kad suprastų, jog yra kankinamas jo paties labui. Juk Aimilios galėjo vieną dieną pasakyti man: „Varyk iš čia.”
Manau, kad daug prastų spektaklių sukuriama dėl to, kad režisierius bijo būti išvarytas ir stengiasi būti mandagesnis. Ne apie mandagumą čia kalbama, o apie reikalavimus.
– Graikijoje nekreipėte dėmesio į kontekstą, o Lietuvoje? Ar dar pažįstate terpę, kurioje dirbate?
Ar visai nesvarbu, į kokį kontekstą ateinate su nauju spektakliu apie meilę?
– Kontekstas svarbu, bet pastaruoju metu stengiuosi sąmoningai į jį nepataikyti. Tam turiu būti šiek tiek susipažinęs su kontekstu.
Manau, kad teatras ir Lietuvoje, ir Europoje yra per daug socializuotas, politizuotas. Teatras lyg koks šunelis bėga spaudai iš paskos: ir aš palosiu ta tema.
Kai žiniasklaidoje daugybę kartų išgvildentos temos perkeliamos į sceną, mane apima jausmas, lyg patekus į dėvėtų drabužių parduotuvę. Tokiu teatru netikiu. Jis deklaratyvus ir pamokslaujantis. Arba ten rėkauja, kad šitas pasaulis sugedęs.
Kitas kraštutinumas – komercinis teatras, pagrįstas juokinimu ir patyčių kultūra. Iš ko jame siūloma juoktis? Kažkas žmoną apgaudinėja. Cha cha cha. Arba: žiūrėkite, koks jis nevykėlis, o šitas kvailys, o tas godus. Cha cha cha. Tokia komercinio teatro etika. Dvasinė tarša.
Nemanau, kad visa tai reikia skleisti į aplinką nuo scenos. Pasirenku kitą kelią: į teatrą atėjusiam žmogui siekiu suteikti galimybę pajusti, kad jis gali susijaudinti dėl kito žmogaus likimo, kad jis turi širdį, gali verkti.
Kine to niekada nebus. Kinas pernelyg konkretus. Teatro prigimtis tokia, kad tu matai daugiau, nei tau rodoma. Teatre dirba žiūrovo vaizduotė. Teatre kiekvienas žiūrovas taip pat yra kūrėjas. Todėl per vieną vakarą įvyksta daug spektaklių.
Po sunkios darbo dienos žmogus atsiduria teatre – žmona jį atsitempė už bausmę.
Ką jis mato? Jeigu tai socialus spektaklis, jis tam vargšui žiūrovui rėkia: tu kiaulė, žmogau! Visi mes kiaulės, mes žydus šaudėm, mes vartotojai, mes išdavikai, tėvynės priešai!
Man tokio žiūrovo gaila. Atėjo pavargęs į teatrą, o ant jo dar visą šitą kaušą išpylė. Jau geriau tada eitų pasijuokti. Komercinio teatro santykis su savo žiūrovais daug humaniškesnis.
O jei žmogus ateina į spektaklį, kuriame jis sugeba susigraudinti, susijaudinti, pakeliauti po savo vaizduotę – vienas juodoje salėje, su savimi, – tai unikali teatro dovana žmogui.
C.Graužinis gyvena tarp Lietuvos ir Graikijos
C.Graužinis pastaruoju metu gyvena ir dirba Graikijoje. Į Vilnių jis grįžta kurti spektaklių su „Cezario grupe” – penkiais savo išugdytais aktoriais, kuriems kartais pats rašo pjeses.
Iki darbo Graikijoje C.Graužinis dėstė ir režisavo Europos šiaurėje – Švedijoje, Suomijoje. Režisierius yra sukūręs daugiau nei tris dešimtis spektaklių įvairiose šalyse.
Pernai ir šiemet C.Graužinis vadovavo trišaliam projektui MYBE, kuriame tyrinėjami pasaulio mitai apie pasaulio pabaigą. Todėl ir kūrybinės laboratorijos vyko trijose šalyse – Graikijoje, Lietuvoje ir Meksikoje. Projektą iš dalies finansavo Europos Komisijos programa „Kultūra 2007–2013”.
Šiuo metu C.Graužinis su „Cezario grupe” ruošiasi premjerai – repetuoja XVII a. prancūzų dramaturgo P.Carlet de Chamblaino de Marivaux pjesę „Dar viena meilės staigmena”. Tai autorius, iš naujo atrastas ir pamėgtas XX amžiuje dėl jo kūriniams būdingos dinamikos, subtilaus psichologizmo, paradoksalaus humoro. Spektaklio „Dar viena meilės staigmena” premjera vyks rugpjūčio 31 ir rugsėjo 1 d. „Menų spaustuvėje”.
