Šįkart rinktinėje – trisdešimt vienas autorius, per tris šimtus eilėraščių. Skaitydamas juos pasijunti tarsi neakivaizdiniame poezijos festivalyje, vykstančiame kažkur Lietuvos gilumoje ir leidžiančiame pajusti tos gilumos kūrybinį pulsą.
Robertas Keturakis, apžvelgdamas praėjusių metų rinkinį, be kita ko, rašo: „Šiame eilėraščių pasaulyje nesutikau nė vieno kūrinio, kuriuo būčiau nusivylęs ar suabejojęs jo būtinybe byloti amžinus dalykus neamžinam žmogui.“
Reikia manyti, kad tą patį poetas pasakytų ir apie 2013-ųjų „Atokias stotis“. Dauguma autorių – gerai žinomi ne tik savo miestuose ar miesteliuose, o almanacho sudarytojas meninio lygio kartelę laiko aukštai iškėlęs. Tai rodo ir tas faktas, kad pernai pasirodžiusi jau aštuntoji paties A.Miškinio premijos laureato V.Kazielos eilėraščių knyga „Užklumpa šviesa“ gražiai pristatyta profesorės Viktorijos Daujotytės. O ji tokiais pristatymais tikrai nesižarsto.
Ir dar negaliu nepacituoti poeto R.Keturakio: „Atrodo, kad užteks kelių žingsnių atokių stočių linkui ir galima bus pripažinti, jog ryškėja literatūrinio sąjūdžio – ateitininkų – kontūrai.“ Gali būti, kad šie kontūrai dar labiau išryškės jau rugsėjo viduryje, kai Utenoje dviem dienoms susiburs almanacho autoriai. Skaitytojams bus pristatytas leidinys, surengti poezijos skaitymai, diskusijos. Ir visa tai – kaip dar vienas ženklas, kad poetams gyventi ir poezijai tarpti palankios ir atokiausios stotys.
