Nors „Rojų“ sudarantys filmų pavadinimai – „Meilė“, „Tikėjimas“ ir „Viltis“ – pirmiausiai asocijuojasi su krikščioniškosiomis vertybėmis, jų apraiškų trilogijoje nedaug. Filmų herojės ne itin sėkmingai ieško savojo rojaus. Jas pusiau dokumentine maniera fiksuojantis režisierius sumaniai į paieškas įpina religingumo, protinės negalios, sekso turizmo, rasinės hegemonijos bei kitas temas.
Nuo šio penktadienio, rugpjūčio 16-osios, Vilniaus „Skalvijos“ kino centre bus galima išvysti pirmąją trilogijos dalį „Meilė“, o vėliau ir kitas.
„Rojaus“ trilogiją sudaro savarankiški kūriniai, tačiau jie turi tam tikrų sąsajų, kurios padeda atrasti papildomų prasmių. Visos „Rojaus“ filmų herojės – moterys, visos jos – iš tos pačios šeimos, visos ieško pamatinių vertybių, tačiau skirtingai. „Meilės“ herojė Teresa, trokštanti vyriškos meilės, tačiau nerandanti jos gimtojoje Austrijoje, tikisi ją surasti Kenijoje.
Teresos sesuo Ana Marija, „Tikėjimo“ dalies herojė, yra fanatiška krikščionė, kuriai rojus asocijuojasi tik su Jėzumi. „Vilties“ siužetas sukasi apie trylikametę Teresos dukterį Melani, kuri svajodama atsikratyti apkūnumo išvyksta į specialią stovyklą.
Pasak režisieriaus, vienas iš filmų konfliktų kyla dėl to, kad jo herojės neatitinka tam tikrų visuomenės kuriamų grožio standartų. Teresa jaučiasi „nepaklausi“ savo šalyje – ji per stambi, be to, jos amžiaus moteriai sunku susirasti vyrą. Teresos duktė Melani jaučiasi nelaiminga dėl savo apkūnumo, kuris netoleruojamas jos aplinkoje.
Austrų aktorė Margarethe Tiesel, atlikusi Teresos vaidmenį, U. Seidlio trilogiją vadina alternatyva, griaunančia dirbtines klišes, kuriomis matuojame pasaulį. „U.Seidlio filmai man yra meilės deklaracija žmogiškumui, visam tam, kokie mes iš tiesų esame, – netobuli, pilni ydų ir troškimų“, – teigė aktorė interviu Aistei Račaitytei žurnale „Kinas“.
rilogijoje „Rojus“ U.Seidlis taip pat be užuolankų prakalba apie Austrijos moterų fenomeną, kai jos išvažiuoja į Afriką, vedamos meilės nuotykių troškimo. Pasak jo, tai globaliai išplitęs verslas, atnešantis milžinišką pelną. Kita vertus, šis reiškinys ne tik išryškina takoskyrą tarp Europos ir Afrikos, tarp turtingųjų ir vargšų, bet ir abipusį išnaudojimą – Vakarų moterys keliauja į Afriką ieškoti to, ko neranda savo visuomenėje, ir gali sau leisti už tai sumokėti, o Afrikos gyventojai pasinaudoja šiomis paieškomis, norėdami užsidirbti.
Tik pradėjęs kurti austras U.Seidlis pelnė kontroversiško režisieriaus etiketę. Studijų laikais jis buvo pašalintas iš prestižinės Vienos filmų akademijos po to, kai sukūrė piktdžiugišką satyrinį filmą apie mokslų baigimo proga teikiamus kamuolius jo gimtajame mieste.
Kontroversiško režisieriaus vaidmuo jį persekioja ir toliau – jį U.Seidliui priskiria ir žiūrovai, ir kino kritikai. Tačiau šio amplua neatsisako ir pats menininkas. Oficialioje svetainėje https://www.ulrichseidl.com/ jis apibūdinamas ne tik kaip režisierius, scenaristas, prodiuseris, bet ir kaip mizantropas, cinikas, niekšas, provokatorius ir t.t.
Lietuvos žiūrovams U.Seidlis yra pažįstamas iš festivalyje „Kino pavasaris“ rodytų juostų „Šuns dienos“, „Importas-eksportas“ , trilogijos "Rojus".
