Pirmoji kelionė į Lietuvą
Į Lietuvą P.Coelho kūryba atkeliavo iš Briuselio. Belgijoje gyvenanti knygos „Alchemikas“ vertėja Rūta Knizikevičiūtė savo malonumui išvertė jo knygą į lietuvių kalbą ir pasiūlė ją tuometiniam leidyklos „Vaga“ direktoriui rašytojui Kornelijui Plateliui, kuris nujautė, kad šis brazilų autorius mūsų krašte taip pat gali būti mėgstamas.
Nuojauta neapgavo. Lietuvoje 1997 m. išleista knyga „Alchemikas“ iš tiesų sulaukė dėmesio – debiutas buvo sėkmingas. Tarp lietuvių skaitytojų autorius buvo priimtas kaip labai laukiamas svečias, iki šiol lauktuvių kaskart atnešantis po naują savo kūrinį.
Rašytojas K.Platelis su P.Coelho pirmą kartą susitiko tais pačiais 1997 metais Frankfurto knygų mugėje. Dviejų skirtingų kultūrų atstovų, rašytojų pokalbis apie literatūrą ir rašymą sugulė į K.Platelio knygą „Ir mes praeiname“. Šiame interviu Paulo pripažino, kad geriausiai autorių išgarsina gyvas žodis, kalbėjimasis su kitais žmonėmis.
„Rašytojas jau nebėra apie viską nutuokiantis išminčius, o savotiškas skaitytojo bendrininkas, bičiulis“, - duodamas interviu K.Plateliui teigė P.Coelho.
Genialumas – paprastume
P.Coelho fenomenas galėtų būti paaiškinamas taip paprastai, kaip savo literatūroje kalba pats autorius. O ir posakis, kad „genialumas slypi paprastume“, nėra iš piršto laužtas. Kad ir kaip būtų, šiuolaikinė visuomenė, skaitytojai diktuoja populiarumo taisykles. Nūdienos žmonių poreikiai keičiasi, o neskaitančia liaudimi pavadinta karta virsta skaitančia, tik tai nereiškia, kad pastaroji griebiasi didžiųjų filosofinių traktatų.
Skaitydamas knygas ar žiūrėdamas meninius filmus žmogus juose mėgsta atpažinti save, rasti tai, kas atspindi jo paties mintis, emocijas, patirtį – tai leidžia suvokti, kad ne jis vienas taip mato aplinkinį ir savo vidinį pasaulį. Šioje vietoje P.Coelho skaitytojui yra visai neprasta draugija, leidžianti nesijausti vienišam.
Autorius daug keliauja, susipažįsta su skirtingomis kultūromis, žmonėmis, jo kūriniuose randamas tikras patyrimas. Šitaip rašytojas užsitarnauja skaitytojo pasitikėjimą. Be to, P.Coelho gyvenimo patirtis tikrai nenuobodi: nuo maištingos jaunystės, psichiatrinės ligoninės ir kalėjimo, revoliucinių judėjimų iki piligriminių kelionių ieškant savo gyvenimo kelio.
Rašytojas nekopinėja rimtosios filosofijos korių, kurie kartais būna per daug klampūs paprastam skaitytojui. Jis nekuria naujų teorijų, tiesiog primena jau žinomas. Šis P.Coelho bandymas nūdienos žmonių kalba priminti tai, kas buvo pamiršta, – labai vykęs. Žmogus sukasi kasdieninių rūpesčių verpetuose, tik kartais spėja stabtelėti prie knygos, o tada norisi lengvo atokvėpio, kartu su juo - kruopelytės įkvėpimo ir gyvenimiškų įžvalgų.
P.Coelho populiarumą nujautęs K.Platelis mano, kad autorius traukia paprastumu, kasdieniškos filosofijos įžvalgomis. „P.Coelho atitinka į labai rimtą literatūrą nepanirusių žmonių lūkesčius, jo kūryba patenkina jų dvasinį alkį. Autoriaus knygas malonu skaityti laisvalaikiu, jose galima rasti gražią kalbą, įvairių simbolių ir žaidimų paprastomis metaforomis. Sprendžiant iš to, kiek teko su juo bendrauti, jis ir pats yra labai malonus žmogus“, - pasakojo K.Platelis.
Atsparus kritikai
Nors kai kurių vertinamas skeptiškai, vadinamas puikiu komunikacijos meistru, komercinės literatūros kūrėju ir panašiais epitetais, autorius išlieka vienu populiariausių ir įtakingiausių šių dienų rašytojų.
Kritika lieka kritika, jos yra visur ir apie viską, kritikuoti madinga, o mėgautis – ne. Esminiai gyvenimo dalykai šiandien pavadinami banalybe: meilė, šeima, dvasingumas, užuojauta, supratingumas, jautrumas, tikėjimas, kuklumas, naivumas...
Kritikuojamą rašytoją dažnai būna smalsu paskaityti, tad ji taip pat pasitarnauja kaip savotiška reklama. Nuo P.Coelho tokia kritika nubėga lyg vanduo nuo žąsies, tai paaiškina jo paties kūrybą – autorius nesivadovauja primestomis normomis, taisyklėmis, stereotipais, nieko nedėlioja į kampuotas dėžutes. Tai būdinga mūsų krašto gyventojams, angažuotiems Europos piliečiams, todėl Lotynų Amerikoje, visai kitokioje kultūroje užaugusio rašytojo knygose dvelkiantis laisvės ir paprastumo pojūtis – žavi.
