Pasak vieno parodos rengėjų menotyrininko Kęstučio Šapokos, šis menininkas – visomis prasmėmis marginalas mūsų dailės istorijoje.
Dailės istorijos paraštėse
Kaip pažymėjo K.Šapoka, menininkas daugiausia bendravo su R.P.Vaitiekūnu, yra formaliai priskirtinas šio tapytojo, taip pat Antano Martinaičio, Kęstučio Palioko, Justino Mikučio – daugiau ar mažiau savo meto autsaiderių – aplinkai.
Kita vertus, dėl tam tikrų savybių jis gali būti įterptas ir į bet kurios vėlesnės mūsų tapytojų kartos kontekstą.
Sovietmečiu A.J.Stankevičiaus-Stankaus kūryba buvo nustumta į nuošalę ir kaip neprofesionalo (jis nebaigė Dailės instituto), ir kaip psichikos ligonio. Jo bičiulio tapytojo R.P.Vaitiekūno iniciatyva kūrėjo parodos pradėtos rengti nuo 1989 metų.
Pernai žurnalas „Kultūros barai” išleido solidų A.J.Stankevičiaus-Stankaus kūrybos albumą, tačiau, daugelio nuomone, šis menininkas iki šiol taip ir nerado deramos vietos Lietuvos dailės panoramoje.
„Knygoje teigiama, kad dailininkas A.J.Stankevičius-Stankus buvo veikiamas įvairiausių savo amžininkų, draugų, garsių sovietmečiu pradėjusių reikštis tapytojų. Tačiau kartais patyliukais šnabždamasi, kad daug aplinkiniams davė ir pats. Narplioti abipusius ryšius galėtų tik gerai to meto situaciją, lietuvių dailės kontekstą išmanantys specialistai. Kol kas garsiai to niekas nėra pasisakęs”, – kalbėjo apžvelgdama A.J.Stankevičiaus-Stankaus albumą menotyrininkė Kristina Stančienė.
Žvilgsnis į sovietmečio esmę
Paroda „Titanike” – dar viena galimybė pažinti A.J.Stankevičiaus-Stankaus kūrybą, pamatyti rinktinius tapybos darbus ir dalį piešinių. Jos sudarytojai – R.P.Vaitiekūnas ir K.Šapoka. Jie A.J.Stankevičiaus-Stankaus kūrinius surinko iš įvairių kolekcijų ir visą ekspoziciją sumontavo iš atskirų tų kolekcijų salų.
Per parodos atidarymą buvo pristatytas ir naujausias Modernaus meno centro leidinys – A.J.Stankevičiaus-Stankaus „Žaliasis sąsiuvinis”, kuris laikomas vienu pirmųjų konceptualiojo meno pavyzdžių Lietuvoje. Tai – svarbiausias šios parodos eksponatas.
Šį nedidelį sąsiuvinį iki šiol teko vartyti tik nedaugeliui, tarp jų – rašytojui Antanui Ramonui (1947–1993), kurį šis keistas kūrinys įkvėpė parašyti „Epochos dienoraščius”.
„Staiga supratau – tai ne tik vizualinis dienoraštis, tai epochos vizualinis dienoraštis. Ji buvo kaip ant delno. Buka, lėkšta, kvaila, pasipūtusi, baili. Nuostabioji mano gyvenimo epocha. Nors čia buvo užfiksuota tik nedidelė atkarpėlė, maždaug 1953–1956 metai.
Autorius buvo akivaizdus liaudies priešas, kurį reikėjo tučtuojau areštuoti, suimti, (...) dienoraštį skubiai užrakinti į seifą. Suimti visus tuos, kurie jį matė, ištardyti, išsiaiškinti jų bendrininkus ir tučtuojau izoliuoti, kad nenuodytų savo šlykščiais priešiškais nuodais skaistaus, tauraus liaudies kūno. (...)
Tas dienoraštis buvo visokiausių, netikėčiausių asociacijų kamuolys. Galėjai keliauti visomis kryptimis: nuo dizaino, tapybos, grafikos, filosofijos iki socialistinio kliedesio; per šizofreniškas fantazijas iki sentimentalių jaunystės, vaikystės atsiminimų”, – rašoma į lietuvių literatūros klasikos sąrašą jau įtrauktame A.Ramono kūrinyje.
Išblaivinantis dušas
Visą A.Ramono „Epochos dienoraščių” tekstą, kaip ir „Žaliojo sąsiuvinio” faksimilę, kuri net ir savo įrišimu atkartoja originalą, galima rasti puikiai išleistame Modernaus meno centro leidinyje.
Jame yra ir išsamūs kiekvieno šio neįprasto sąsiuvinio objekto – šprotų dėžutės dangtelio, saldainio „Karvutė” popierėlio, degtukų dėžučių etiketės – aprašymai, padedantys suvokti autoriaus dėliones.
Jaunesniems – tai tarsi po kilimėliu padėtas raktas į tipinį praėjusios epochos butą. Vyresniems – gera proga atgaivinti ezopinės kalbos įgūdžius.
Atrodo, kad A.J.Stankevičiaus-Stankaus kūryba sulaukė to laiko, kai ji gali veikti žiūrovus taip, kaip autoriaus buvo sumanyta: kaip šaltas išblaivinantis dušas. Geras, nors ir kartokas humoras.
Gyveno įkalintas ligos
A.J.Stankevičius-Stankus 1953–1955 m. studijavo Vilniaus dailės instituto (dabar – Dailės akademija) Tekstilės fakultete, vėliau tarnavo sovietų armijoje Karelijoje.
1958–1959 m. tęsė studijas Dailės institute. Mėgino pereiti į Tapybos fakultetą, bet jam nebuvo leista. Metęs mokslus grįžo į tėvų namus.
1965–1974 m. dailininkas lankė vaizduojamojo meno būrelį Kauno profsąjungų kultūros rūmuose. Mirus tėvams ir pašlijus psichikos sveikatai buvo „įkalintas” Telšių rajono Dūseikių internate (1978 m.), vėliau perkeltas į Strūnos pensioną Švenčionių rajono Vidutinės kaime. Ten praleido likusią gyvenimo dalį. Mirė 2002 metais.
Menininko kūrinių turi įsigiję Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus Kaune, Vilniaus dailės akademijos muziejus, JAV Zimmerli meno muziejus, privatūs kolekcininkai.
