- Kaip J.Kunčino kūryba ir „Tūla“ atėjo į jūsų gyvenimą?
- Pirmiausia užsikabinau už jo romano „Glisono kilpa“, kuris man padarė didžiulį įspūdį. Pradėjau ieškoti daugiau. Jau po to atsirado „Tūla“, bet ją perskaičiau gerokai vėliau. Skaičiau „Glisono kilpą“, „Menestrelius maksi paltais“, „Laba diena, ponas Enrike!“ Pastaroji knyga – ganėtinai žiaurių apsakymų rinkinys, bet jie su labai šviesia potekste.
„Tūla“ vainikavo visas kitas perskaitytas knygas, radau labai daug jau žinomų siužetinių linijų. Juk J.Kunčino kūryboje vienas herojus keliauja per visus romanus ir apsakymus. Ir žinote tą jausmą, kai atrodo, kad tose vietovėse jau esi buvęs, pastatus ar dar ką nors matęs. Lygiai taip pat aš skaitydamas jaučiausi, kad toje vietoje tarsi jau buvau, ji man nėra svetima, todėl man viskas buvo labai priimtina.
- Kaip kilo mintis perkelti J.Kunčiną į teatro sceną?
- Ilgai mąsčiau, kad J.Kunčiną būtų įdomu perkelti į teatrą, tačiau be galo sunku, nes tai ne dramaturgija. Puiki literatūra, daug pasąmonės srauto, pasakojimo. J.Kunčiną vadinčiau istorijas pasakojančiu poetu. Jis rašo istorijas ir jas reikia pasakoti. Spektaklio neapkrausi etiudais, metaforomis, scenos neprigrūsi daiktų, nes tada nereikia imtis J.Kunčino, tada reikia rinktis kitą autorių. O čia - istorijos ir žmogus, pasakojantis istorijas.
- Kiek laiko brandinote idėją inscenizuoti „Tūlą“?
- Gal kokius trejus metus. Po truputį vis kai ką užsirašydavau, kažką galvojau. Paskui sėdau ir surašiau, kaip daugmaž įsivaizduoju scenarijų ar teisingiau - apmatus, kokia seka tas istorijas būtų galima išdėlioti. Žinoma, šimtą kartų viską keičiau, neatmetu galimybės, kad dar keisiu.
- Ar spektaklis labai pakito nuo savo pirmapradės idėjos?
- Labai pakito. Pirmiausia tai nėra vien tik „Tūla“, spektaklis vadinasi „Tūla ir kiti“. Čia aliuzija į J.Kunčino romaną „Bilė ir kiti“, kuris man irgi labai patiko. J.Kunčinas labai kinematografiškas ir tai, kad iki šiol niekas net nepabandė pagal jo kūrybą statyti filmo, sakyčiau, vietinės reikšmės nusikaltimėlis.
- Ar visą romaną sudėjote į spektaklį?
- Ne, ginkdie. Neįmanoma viso sudėti į spektaklį. Į pusantros valandos spektaklį sudėjau pagrindines linijas, pagrindinį kvapą, pagrindinę nuotaiką, pagrindinę mintį apie žmogų, besiblaškantį gyvenime. Tik bendrais bruožais papasakojau, kaip besiblaškantis žmogus vienai savaitei randa užuovėją, randa oro gurkšnį, kurio gali įkvėpti. Ta laimė, tas džiaugsmas truko viso labo savaitę, bet išliko visam gyvenimui ir padėjo jam visais kitais atžvilgiais. Ten daug grožio, daug poezijos. Ir kas žino, ar tai teisybė, ar mistika, kad jis, pasivertęs šikšnosparniu, iš beprotnamio, iš kalėjimo, iš visur skrisdavo į vietas, kuriose buvo laimingas. Labai gražu ir palikau tai kaip pagrindinę liniją.
- Spektaklyje jūs irgi pavirsite šikšnosparniu?
- O čia jau pamatysite. Toks jau teatras – reikia pamatyti.
- Spektaklis vadinasi „Tūla ir kiti“. Kas tie „kiti“, kokių apsakymų motyvus žiūrovai galės atpažinti?
- „Kiti“ - tai istorijos, personažai, žmonės, susirinkę iš „Bilė ir kiti“, iš „Menestreliai maksi paltais“, iš „Glisono kilpos“. Šiek tiek iš jo apybraižų „Ašutai iš gyvenimo švarko“. Tai, kas man tiko prie veiksmo, prie nuotaikos ir pagrindinės minties, stengiausi įdėti, bet neperkrauti. Iš pradžių spektaklis buvo siaubingai ilgas ir supratau, kad niekas neišsėdės trijų valandų.
Kai kas nors labai brangu, sunku atmesti. Tad laikas sugaištas ne bandant parašyti, bet bandant atsijoti, ko reikia ir ko nereikia.
- Ar spektaklyje bus poezijos? Galbūt skambės dainuojamoji poezija?
- Ne, ne. Tam yra koncertai.
- Kodėl pasirinkote monospektaklio formą?
- Todėl, kad tai yra istorijos, kurias pasakoja žmogus. Jis pasakoja apie kitus žmones, apie miestą, apie meilę, apie savo nuotaiką, apie savo puolimus, paklydimus. Šiuo atveju, kaip ir skaitydami romaną, žmones galime tik įsivaizduoti. Jei privarysi pilną sceną žmonių, tai nuo niekas nepasikeis. Monospektaklio forma, manyčiau, yra geriausias sprendimas.
- Ką šiuo spektakliu norite pasakyti?
- Spektaklyje yra atsakymas į šį klausimą. Ten sako: „Ką jūs norit pasakyt?“, o J.Kunčinas replikuoja: „Tai gal jūs sugalvokit, ką aš noriu pasakyt? Tai kažkaip nepadoru – aš pats rašau ir dar pats turiu aiškinti, ką rašau.“
Čia lygiai taip pat – aš statau spektaklį ir dar turiu aiškinti, apie ką jis. Žinoma, yra žmonių, kurie vaikšto ir kalba: „Aš norėjau atskleisti tą, tą ir tą, o jūs, kvailiai, nesuprantat.“
- Kokio žiūrovo tikitės savo spektaklyje?
- Oi, atsitiktinis žiūrovas būtų blogai. Bet jeigu jis ieškantis, jeigu jis smalsus atsitiktinis žiūrovas – aš džiaugsiuos. Džiaugsiuos bet kuriuo žiūrovu.
Kodėl nusprendžiau savo spektaklį pirmą kartą rodyti per „Purpurinį vakarą“, per bardų festivalį? Štai čia ir atsakymas – ten yra ta publika. Ten renkasi ta publika, kuriai pirmiausia norėčiau parodyti savo spektaklį. O vėliau kas ateis, visais labai džiaugsiuosi.
- J.Kunčino romanas „Tūla“ išleistas prieš paskelbiant nepriklausomybę, 1991-aisiais. Jame dar daug sovietizmo realijų. Ar jūsų spektaklyje veiksmas vyks dabartiniais laikais, ar nukelsite žiūrovą prieš dvidešimt metų? Ar čia svarbus laikas?
- Taip, ten daug sovietinių realijų, apie tai ir pasakojama. Ir spektaklyje bus daug palyginimų, kaip buvo tada, kaip yra dabar. Tarkim, Vilniaus Latako gatvė dabar labai graži, ten pilna įvairiausių biurų, stovi brangios mašinos, o J.Kunčino laikais ten buvo griuvėsiai, kuriuose rinkdavosi benamiai.
- Kaip įsivaizduojate Tūlą? Juk romane ji labai mažai pasirodo.
- Kad apskritai neaišku, ar ji buvo. Čia ir įdomiausia. Jis juk labai aiškiai pasakė: „Neaišku, ar aš pats tave susikūriau, ar tu iš viso buvai“. Susikūrė jis ją sau kaip savotišką gelbėjimosi ratą.
- Ką manote apie tokią meilę, kuri susikuriama kaip atspirties taškas?
- Man atrodo, kad meilė tokia ir turi būti. Ji turi padėti, ji neturi žlugdyti, ji neturi žmogaus pakeisti, ji neturi versti žmogaus atsisakyti savo vertybių. Man atrodo, kad tikra meilė turėtų padėti, pagelbėti, prašviesinti žmogų.
- Kas jums mieliau – teatras ar muzika?
- Manęs dažnai šito klausia ir visada atsakau vienodai: jie vienas kitam padeda. Vien muzika arba vien teatras man įgristų, tikriausiai taptų nebe mieli, virstų amatu, pradėčiau jiems nebeskirti tiek dėmesio, kiek jie reikalauja. Jeigu pajuntu, kad vienoje srityje atsiranda rutina, sustabarėjimas, iš karto metuosi į kitą.
Pavyzdžiui, pradėjęs repetuoti „Tūlą“ pamiršau visus koncertus, dainas. Dabar trumpam prisiminiau, nes turėsiu koncertą, ir puoliau prie muzikos jau visai kitaip: ji tau iš karto šviežia, nauja, nes atsiranda minčių, idėjų, ką pakeisti. O jeigu nuolatos dainas „štampuotum“, niekas, joks "klapanėlis" neatsidarytų. Dėl teatro lygiai tas pats.
- Iš kur semiatės to įkvėpimo?
- Nežinau.
- Ar jums malonu daryti tai, ką darote, ar tai jus stumia į priekį?
- Kartais būna, kad nieko nedarau ir nenoriu daryti. Būna laikotarpių, kai jautiesi visiškai senas, išsikvėpęs, išgręžtas. Ir tada ne apie kokį dainavimą ar kokius teatrus galvoji, o darai tai tik todėl, kad esi kam nors įsipareigojęs. Labai nemėgstu šitų laikotarpių, jie mane gniuždo, yra nemalonūs, bet, ačiū Dievui, jgana greitai baigiasi.
- Ar turite savo mūzą?
- Ne, neturiu. Ir nežinau, ar turėsiu. Su mūzom sunku šiais laikais.
- Ar „Tūla“ jums sunkesnis spektaklis nei kiti, ar priešingai – begalinis malonumas?
- Pasakysiu, kai suvaidinsiu.
- Negalite atsakyti, nes jo nematė žiūrovai?
- Būtent. Spektaklis įvyksta tada, kai pasirodai žiūrovams. Tada daug kas pasikeičia. Ir kiek žinau iš savo praktikos, pasikeičia į gera. Žiūrovas viska atgaivina, suteikia kitą svorį visoms detalėms. Gali pasikeisti akcentai.
Spektaklyje „Tūla ir kiti" turėtų būti artimas ryšys su žiūrovais ir jie gali ką nors pakeisti. Dievinu tokius spektaklius! Šis spektaklis turėtų būti kaip geras džiazo koncertas, jis turėtų keisti nuotaiką, spalvą, gaidą – ar mažorinė, ar minorinė, turėtų priklausyti nuo tą dieną susirinkusios publikos. Mano supratimu, toks teatras ir turėtų būti.
- Ar ateityje dar grįšite prie J.Kunčino kūrybos?
- Dabai tikrai nežinau. Kol kas per akis to, ką turiu.
- Ko reikalautumėte iš „Purpurinio vakaro“ žiūrovų?
- Šie žiūrovai - fantastiški. Nelabai turiu ko reikalauti iš jų. Esu tiesiog dėkingas, kad jie yra, ir viskas. Jie yra ir dėl jų esame mes. Aš tai kartoju ir tai yra tiesa, aš tuo labai tikiu. Ko aš dar galiu iš jų reikalauti? Juk žmonės eina, važiuoja į gyvus koncertus, klausosi. Mes turime tik džiaugtis ir norėti, kad tas poreikis tik didėtų, o ne mažėtų.
- Ar jūsų entuziazmas sumažėtų daryti tai, ką darote, jei koncertuodamas arba vaidindamas salėse matytumėte vos porą žmonių? Ar jums pakaktų to, kad bent kai kas atėjo?
- Meluočiau, jei sakyčiau, kad nedžiugina, kai prisirenka daug žmonių. Bet atlikau vieną savotišką eksperimentą: savo lėšomis važinėjau po provinciją, nes man buvo įdomu pamatyti, kas ten renkasi į tokius koncertus. Lengva surinkti pilnas sales Vilniuje ar Kaune, o kai nuvažiuoji į Uteną, Ukmergę, Anykščius... Bet ten tokių šviesių žmonių ateina. Klausytojų, aišku, būdavo nedaug, bet koncertai labai smagūs.
- Ar jums svarbi kūrybinė aplinka, ar galite, pagautas įkvėpimo, dainos tekstą užsirašyti kad ir eidamas vidury gatvės ar stotelėje?
- Ne, vidury gatvės ar stotelėje negaliu. Aš kuriu ganėtinai sunkiai. Būna akimirkų, kai staigiai kažkas pagauna ir gali greitai ką nors parašyti. Arba būna, kai, atrodo, labai greitai parašysi, bet po to užstringa ir labai sunkiai, kamuodamasis baigi, jei manai, kad tai verta dėmesio.
Čia lygiai kaip repetuoti – žinau, kad visus užknisu, nes mane nervina, kai garsiai kalba, tegul ir toli, mane erzina šurmulys. Yra toks etapas, kai rašydamas ar repetuodamas turi pabūti su savimi. Gatvėje tai sunkiai pavyksta.
P.s. A.Kaniava man liko skolingas vieną atsakymą. Todėl tikiuosi, kad į spektaklio „Tūla ir kiti“ premjerą rugpjūčio 17-ąją Anykščiuose, per festivalį „Purpurinis vakaras“, ateis daug smalsių žiūrovų. Nes, kaip pasakė pats A.Kaniava: „Spektaklis įvyksta tada, kai pasirodai žiūrovams.“
