Venecijos bienalės portale šo meno forumo teatro sekcijos vadovas režisierius Àlexas Rigola išvardijo sąrašą priežasčių, dėl kurių R. Castelluccis vertas „Auksinio liūto“. Pacituosime tik keletą motyvų, skambančių kaip tostai:
„Už jo gebėjimą kurti naują scenos kalbą, kuri sujungia teatrą, muziką ir plastinius menus“.
„Už tai, kad priverčia mus abejoti kiekvienos avies kailiu, po kurio gali slypėti vilkas ar šimtai, o gal ir tūkstančiai jų“.
„Už tai, kad išliko teatriškai gyvas po visų šių darbo metų ir iki šiol demonstruoja tokį patį šviežumą, su kuriuo pradėjo prieš trisdešimt metų. Ir už tai, kad buvo puikus įkvėpimo šaltinis sekančioms kartoms, kurioms pasiūlė naujų teatro kalbų magmą“.
Lietuvoje “Sirenų” festivalis parodė keletą Romeo Castellucci kūrinių: „Tragedia Endogonidia. IV epizodas. Briuselis“, „Pragaras“ ir „Rojus“pagal Dante’s Alighieri “Žmogiškąją kmediją”, o pernai atvežė spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kuris sukėlė teatrališkus visuomenės dalies ir politikos protestus.
Per susitikimus Lietuvoje su „Sirenų“ festivalio žiūrovais ir gausiuose interviu užsienio spaudai R.Castellucis ne kartą pareiškė savo požiūrį į teatrą ir kūrybą scenoje. Iš jų matyti, kad pats režisierius linkęs protestuoti ir kovoti – prieš rutiną visų pirmiausia.
Įžymiųjų Italijos teatro režisierių spektaklių R. Castellucis nežiūri iš principo. Jis tvirtina, kad nėra matęs nei klasiko Giorgio Strehlerio palikimo, nei dabar kuriančio Lucos Ronconio kūrybos. „Mes darome visiškai skirtingus dalykus, ir tai normalu. Gana daug Italijos teatro jaunimo nesidomi tais šventaisais italų scenos milžinais. G.Strehleris vakar, L. Ronconis šiandien atstovauja institucinį meną, prieš kurį mes kovojame“.
R. Castellucis teigia kovojantis ir su požiūriu, kad teatras – žemas menas, skirtas linksminimui. Toks teatras supęs jį jaunystės laikais, „ir susitaikyti su tuo visiškai nesinorėjo. Mes turėjome priminti scenai jos galimybes, ieškoti naujos kalbos, kuri galėtų pasipriešinti kasdienybės teatrui – tam, kuris siejamas ne su menu, o su tuo, kas paprastai vadinama pramoga“.
Rūstus R. Castelluccio požiūris į viską, kas scenoje tapo įprastais reiškiniais, atsispindi šiame prisipažinime: „Kova su ikonomis, šventas noras sudeginti tradiciją, sunaikinti viską, kas augo teatro dirvoje – iš viso to atsirado „Socìetas Raffaello Sanzio“. Mes kaip apsėsti ieškojome tuščio balto lapo. Menininkui naudinga jausti pyktį“.
Dar viena R. Castelluccio kūrybinio neigimo sfera – teatro literatūriškumas. Režisierių nuo jaunumės erzino visuotinis įsitikinimas, kad teatras – tik viena iš literatūros šakų. „Porą ano amžiaus dešimtmečių nuosekliai stengiausi išklibinti scenos ir literatūros ryšius. O, kad būčiau tada žinojęs, jog ateis laikas, kai dirbsiu su žodžiu taip artimai, kaip dabar“.
Tai sakydamas, R. Castelluccis patikslina, kad nereikėtų žodžio painioti su tekstu. Žodis, jo nuomone, tai „žmogaus gyvenimo atomas, turintis triuškinančią jėgą. O tekstas – labiau išorinis dalykas, iliustratyvus, neturintis tokios mistinės galybės. Dažnai girdžiu, kad žodis mano teatre nėra svarbus. Netiesa. Antraeilis yra tekstas, bet ne žodis“.
„Niekada nedariau takoskyros tarp teatro ir šiuolaikinio meno“, sakė menininkas. „Studijavau tapybą Bolonijos dailiųjų menų akademijoje, ir paraleliai mes nuolat darėme performansus šiuolaikinio meno galerijose. Iš pradžių jie būdavo labai trumpi, po to išsikerojo laike ir erdvėje, ir kažkuriuo metu susivokiau: užsiimu teatru“.
Tačiau, R. Caslelluccio nuomone, performansas iš pagrindų skiriasi nuo teatro: „Performansas dokumentalus, svarbiausia jame – menininko asmenybė, jo biografija, jo istorija. Būtentą ją žiūrovas tyrinėja kaip dokumentą. O teatras – visų pirma išmonė, iliuzijos menas, priešingas realybei ir priešpastatantis save jai. Iliuzija visada domino mane labiau, nei dokumentalumas“.
Kaip šitas menininkas dirba? „Niekada nedarau „projekto“, neturiu tikslo įkūnyti konkretų sumanymą“, sako jis. „Tiesiog diena po dienos kolekcionuoju pojūčius ir įspūdžius, užrašinėju juos į storą sąsiuvinį: garsus, balsus, frazių nuotrupas, tai, kaip krinta šviesa. Ateina laikas, kai skaitinėdamas tą sąsiuvinį, suprantu, kad vieni vaizdai ir reiškiniai yra gerokai stipresni. Jie susidėlioja į žvaigždynus, rodančius kryptį, kuria verta judėti primyn“.
Repeticijos R. Castellucciui „nėra kūrybos aktas. Tai greičiau praktinis parengto kūrinio patikrinimas. Kai pirmą kartą susitinku su aktoriais, spektaklis būna jau pastatytas – bent jau popieriuje. Keistis gali detalės, veikiamos konkrečių aktorių psichikos ir fizikos ypatybių“.
Vienintelis dalykas, prieš kurį R. Castelluccis nesipriešina – tai antikinė tragedija. Ją režisierius laiko orientyru, kurį privalo atminti kiekvienas, žengiantis į sceną. Visas kitas teatras, kaip sako R. Castelluccis, yra klaida.
