Vakar sostinės galerijoje „Malonioji 6” atidaryta J. Barilaitės jaunystės tapybos, piešinių ir būsimų menininkų gyvenimą Nepriklausomybės išvakarėse atspindinčių fotografijų paroda „Iš kitos pusės – Žvėrynas”.
Žvėryne įsikūrusi galerija iš pirmo žvilgsnio neatrodo išskirtinė. Tačiau jau ne pirmus metus būtent čia galima ne tik pamatyti daugelio žinomų Lietuvos dailininkų darbų, bet ir pabendrauti su jų autoriais.
Mat parodos metu jie būna ir dviejų nedidelių galerijos kambarėlių prižiūrėtojai, ir gidai. Dėl šios priežasties galerija veikia vos kelias dienas per savaitę. Kitu metu apžiūrėti parodą galima susitarus su jos autoriumi telefonu.
Parodoje „Iš kitos pusės – Žvėrynas” J. Barilaitės tapyba eksponuojama taip, kad paveikslus būtų galima apžiūrėti iš abiejų pusių. Vienoje – gražūs, pagal lietuvių tapybos mokyklos kanonus nutapyti Žvėryno vaizdeliai. Kitoje – tai, ko nebuvo galima rodyti ne tik mamai, bet ir priėmimo komisijai. Šaržai, komentarai, erotika, portretas su cigarete.
Dažnai vietoj pamokų J. Barilaitė išsiruošdavo patapyti Žvėryne, kurį net ir gyvendama Karoliniškėse laikė savu, nes viename Maloniosios gatvės namų prabėgo pirmieji treji jos gyvenimo metai.
„Iš to laiko liko labai neryškūs atsiminimai – dažnai net neatskiriu, kurie tikrieji, o kurie – mano sukurtos istorijos”, – prisipažino menininkė.
Kamerinė galerijos erdvė ypač tiko jos sumanymui papildyti jaunystės tapybą ne tik chuliganiška antrąja tų darbų puse, bet ir gyvais savo pasakojimais.
Apie kažkur Žvėryne įsikūrusį nelegalų viešnamį, šalia kurio jos tėvai nuomojosi kambarį. Apie keistuolę Veroniką, kuri užkalė buto duris, laipiojo per langą, kartais miegojo po valtimi, grūmojo ir rėkavo, kad komunistai iššaudė visus Žvėryno briedžius.
Po Žvėryną J. Barilaitė dažnai vaikštinėdavo ir su tapytoja Orūne Raudone, kuri tuo metu mokėsi fotografuoti. Kai kurias tų fotografijų galima pamatyti antrojoje parodos dalyje, kurioje J. Barilaitė pabandė atkurti XX a. devintojo dešimtmečio kontekstą.
„Mes nebuvome nei pankai, nei metalistai – tiesiog menininkai. Todėl dabar atrinkdama draugų nuotraukas stengiuosi parodyti ir to meto drabužius, aplinką. Gaila, kad tokių fotografijų išliko nedaug, kur kas daugiau – įvairių meninių bandymų, kuriuose viskas – lyg per rūką”, – juokėsi kūrėja. Savo nuotraukas ji sudegino po išsiskyrimo su mylimuoju.
Žvelgdama į nespalvotas fotografijas J. Barilaitė sakė tik dabar supratusi, kodėl tuo metu tapyba jai atrodė tokia svarbi, o dailininko kelias – toks aiškus.
„Visose nuotraukose – nespalvotas gyvenimas. Gal todėl tapyba asocijavosi su laisve, nuostabiausių spalvų pasauliu.
Šiandien tapybos spalvos, vaizdiniai darosi vis mažiau svarbūs, nes aplink – daugybė įvairiausių atvaizdų ir spalvingiausių reklamų”, – atsiduso menininkė.
J. Barilaitės paroda – tai ne mėginimas grįžti prie grynosios tapybos. Arba į laikus, kai nuoširdžiai tikėta, kad tapyba – didingas ir svarbus dalykas.
Greičiau tai bandymas pažvelgti į nefasadinę, necenzūruotą ankstyvųjų darbų pusę – ji, net ir užslaptinta, droviai užklijuota švariais lapais, smarkiai paveikė įdomios menininkės kūrybą.
