Režisierę G. Tuminaitę atskleidė rusų teatras

Prieš G. Tuminaitės spektaklį atrodė, kad festivalis pasiekė kulminaciją - tiek būta „Eglės“ sanatorijos klube žiūrovų, svečių, žiniasklaidos dėmesio.

Intrigavo viskas - kas vaidino, ką vaidino ir kaip.

O vaidino teatras „Sovremennik“, kadaise vertintas kaip laisvės, teisybės, meniškumo scena, dėl kurios vaidinimų būdavo verta važinėti į Maskvą. Lietuvoje „Sovremennikas“ nematytas kone pusę amžiaus - dabar tai jau visai kita trupė.

Smalsumą spektakliu kurstė ir tai, kad Rimo Tumino dukters ir mokinės G. Tuminaitės režisūra Lietuvoje pažįstama tik siauram teatralų ratui. Kas matė jos diplominį „Atsitiktinumą“ pagal P.Merimee? O čia - kūrinys garsiojoje Maskvos scenoje.

Pats spektaklis „Emilija Galoti“ pagal Gottholdo Ephraimo Lessingo, XVIII amžiaus mąstytojo, pjesę maskviečių kritikų buvo įvertintas kontroversiškai: ir bravo, ir deja.

G. Tuminaitė buvo pakviesta režisuoti „Sovremennike“ neatsitiktinai, bet ir ne dėl to, kad yra savo tėvo duktė. Visų pirma, ji dirbo asistente, kai R.Tuminas „Sovremennike“ statė Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto“.

Su to spektaklio jaunais aktoriais Gabrielė surepetavo „Emilijos Galoti“ eskizą ir dalyvavo „Sovremenniko“ programoje „Bandymai“. Eskizas patiko teatro meno vadovei Galinai Volček, kuri pakvietė Gabrielę debiutuoti mažojoje scenoje.

Tokia įžanga spektakliui apie tai, kaip patvirkęs Princas užsigeidė jam patikusios nekilmingos merginos ir užsakė pagrobimą jos vestuvių dieną. Nuo Princo rytinio įgeidžio iki vakaro buvo sunaikintas visos Galoti šeimos gyvenimas: jaunikis nužudytas, nuotaka išniekinta ir nudurta, tėvai sugniuždyti.

Matosi, ką veikėjai slepia

„Emilija Galoti“ iš pradžių linksmina parodijomis, vėliau suka tragedijos link.

Mačiusiems G.Tuminaitės „Atsitiktinumą“ - irgi kraštutinių jausmų ir tragiškų įvykių siužetą, parodytą iš komiškosios pusės, nebus keista, kad iš penkių veiksmų G.E.Lessingo tragedijos režisierė padarė pusantros valandos farsą.

Ji išryškino komiškus veikėjų bruožus, padarė matomus jų slaptuosius ketinimus, aistras, manijas. Čia juokiamasi ne iš tragedijos, o iš paradoksų.

Jaunutė Emilija Galoti (Viktorija Romanenko), per maldą vestuvių rytą bažnyčioje pakalbinta Princo, pasakoja motinai apie tą susitikimą, springdama nuo staigaus geismo iš visų jėgų gniaužydama pagalvę.

Motina Klaudija (Ina Timofejeva) prie savo prašmatnios krūtinės nekantriai glaudžia ne tik dukters jaunikį grafą Apianį (Šamilis Chamatovas), bet vėliau ir jo žudiką Marinelį (Jevgenijus Pavlovas).

O Marinelis pasirausvina skruostus ir ima virpėti prieš susitikimą su Princo atstumta grafiene Orsina (Jelena Kozina), kuri kaip tik užsimena, kad vyrai, rausvinantys skruostus jai koktūs. „Emilijoje Galoti“ esama ir teatro štampų parodijos. Princas (Ilja Lykovas) nepamiršta apčiupinėti scenos po savimi, ieškodamas kaip patogiau atsigulus „kančiai“ pavaizduoti, kokią pozą išriesti.

Jo kamerdineris Marinelis melodingai niekšiškai kvatoja, muštynėse dalvauja kaip akrobatas, o kai žadama, kad nuo kraupių naujienų jo plaukai atsistosią piestu, pats iškelia savo ilgą kasą.

Toks cirkas šiurpių įvykių akivaizdoje? Štai čia ir yra režisierės profesionalumas - visos išdaigos pajungtos spektaklio sumanymui, o jį suvokiu kaip norą parodyti žmones, užimtus tik savimi, tik savo šios akimirkos norais. Ar tai nėra tiesus kelias į tragediją?

Visi vieni prieš kitus vaidina reikšmingus asmenis. Vaidina temperamentingai, impozantiškai. Iki tam tikros ribos. Iki vaidmuo patogus.

Ribą, kai herojai pajunta nerimą, režisierė ima brėžti artėjant finalui. Nėra taip, kad visi „Emilijos Galoti“ veikėjai staiga supranta, kas atsitiko. Palikti vaidmenis-kaukes nėra paprasta nė vienam.

Nelaimės nuojauta lėtai išgena iš scenos ir „pavargusį“ nuo pasimatymo Princą, ir jo bendrininką Marinelį, slapčia nusišluosčiusį skruostų raudonį, ir mamytę Klaudiją Galoti, nebesusigaudančią, kurį dar jauną vyrą priglaudus.

Tik Emilija lieka padėrusi, lyg nepabudusi iš keisto baisaus sapno.

Vienintelis veikėjas, per kurį G. Tuminaitė parodo, kaip sustoja komiškojo vaidinimo mechanizmas yra Emilijos tėvas Odoardas Galotis. Jį vaidinantis Vladislavas Vetrovas turi tik du epizodus, bet spektaklio viršūnę sukuria būtent šis aktorius.

Iš pradžių tai griežtų pažiūrų riaumojantis siaubūnas, kurio išsprogintos akys, sakytum, žaibus svaido. Finale - meistriška scena, kai regi, kaip V. Vetrovas malšina savo herojaus įtūžį, netgi žiūrovams duodamas ženklą pernelyg nesiautėti.

Ir Odoardas Galotis liaujasi būti groteskišku personažu. Farsas virsta tragedija būtent tada.

Jokio ašaringumo ar aistrų plėšymo režisierė čia neprikuria, nors Galotis nuduria savo taip ir neištekėjusią dukrą. V. Vetrovas baigia spektaklį santūriai vyriškai. Tyliai. Traukiasi iš farsiškos aplinkos į save, į ramybę, į nežinią.

Išeina už tos neva seno marmuro sienos, kurią scenografas Adomas Jacovskis pastatė, palikdamas ne perdaug erdvės vaidinimui - pakankamai arti prie žiūrovų, nes ir farsiška aplinka supa kone kasdien kiekvieną.

Po „Emilijos Galoti“ vaidinimo ne vienam kilo klausimų. Ar šitą spektaklį įmanoma atvežti tik į festivalį ir tik į Druskininkus? Ir tik vieną kartą? Kokia jaunos režisierės perspektyva? Asistavimas tėvui? Rusijos teatrai?

Į pastarąjį yra atsakymas: G. Tuminaitė repetuoja Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ Vilniaus Mažajame teatre.