Užutrakio dvare – šiuolaikinio meno sala

Šiuo metu Užutrakyje galima susipažinti su lietuvių juvelyrų darbais, lenkų tapytojo Wojciecho Weisso, lietuvių klasiko Justino Vienožinskio mokytojo, bei jo žmonos Aneri tapyba, apžiūrėti šiuolaikinių Lietuvos menininkų parodą iš ciklo „Menamos istorijos“.

Pastarosios parodos rengėją L. Liandzbergį užtikau besidarbuojantį prie molberto.

- Kaip kilo idėja rengti parodas Užutrakio dvaro sodyboje? - paklausiau menininko.

- Šią vietą jau seniai atrado muzikos mėgėjai - Užutrakyje nuolat vyksta koncertai. Tad kartu su bičiuliu tapytoju Vilmantu Marcinkevičiumi prieš ketvertą metų sugalvojome, kad čia puikiai įsiterptų šiuolaikinės dailės parodos.

Juolab kad Lietuvoje panašių reiškinių nėra daug, o Vakarų Europos kraštuose šiuolaikinio meno vasaros rezidencijos - įprastas dalykas.

Šiandien tegalime atkurti Užutrakio dvaro sodybos praeities dalį, fragmentus. Visa kita atgimsta menininkų vaizduotėje. Todėl parodų ciklą pavadinome „Menamos istorijos“.

- Istorijos pėdsakų paženklinta erdvė tinka eksponuoti įvairiausiems meno kūriniams. Jiems tai dažnai suteikia tarsi antrą kvėpavimą. Pavyzdžiui, talentingo šiuolaikinio lietuvių menininko Česlovo Lukenkso chrestomatinio objektų ciklo „Persižvaigždžiavimas“ sovietiniai simboliai Nacionalinėje dailės galerijoje netikėtai mutuoja į svastikas, o panašūs jo objektai Užutrakio dvaro sodyboje privertė susimąstyti, kokias žaizdas mūsų kultūroje paliko totalitarinis režimas, kaip buvo niekinama ir griaunama šimtmečiais puoselėta dvarų kultūra.

- Kiekviena paroda Užutrakio dvaro sodyboje skiriama vis kitai temai. Ar jos susijusios su šia vieta?

- Galima sakyti, kad parodos augo, keitėsi kartu su Užutrakio dvaru. Per pastaruosius ketverius metus čia įvyko įspūdingų pokyčių: sutvarkyti ne tik pastatai, jų interjerai, bet atkuriama ir puoselėjama aplinka - parkas, mažoji architektūra, skulptūros, želdynai.

Pirmoji paroda buvo skirta sodybos interjerui: menininkai „pasidalino“ rūmus ir savo kūriniuose mėgino atskleisti, koks gyvenimas čia virė prieš gerą šimtmetį, kaip šiuolaikinis žmogus suvokia aristokratiško gyvenimo erdves. Dvare yra daugybė įdomių patalpų, kurios nukelia į tolimą praeitį.

Antrosios parodos tema tapo peizažas. Kaip tik 2011-aisiais buvo minimos parko architekto Eduardo Fransua Andre 100-osios mirties metinės.

Šiuolaikinėje skaitmeninių technologijų eroje tapyti tikrovišką peizažą yra mažų mažiausia keista. Todėl dailininkai parodė, kaip galima perteikti gamtotvaizdį dabarties meno kūrinyje, mąstė apie ekologiją, šiuolaikinio žmogaus santykį su gamta.

Beje, pas mus dar labai mažai kalbama apie vadinamąją vaizdo ekologiją, o dailininkams ji labai rūpi. Juk ne tas pats, kur žvelgia tavo akys - ar į kokią nusiaubtą dykvietę, mūrinę miesto sieną, ar į vešlią žalumą, blizgantį ežero paviršių.

Pernai parodos tema tapo figūra. Dailininkai improvizavo perteikdami savo požiūrį į ją - kas gi šiuolaikinėje dailėje yra žmogaus figūra, kaip ji vaizduojama, kokią žinią ji mums praneša.

- Kaip tik tuo metu čia buvo atkuriama skulptūrinė puošyba, mažoji architektūra. Juk sunkiai įsivaizduojame seną gražų dvaro parką be skulptūrų. Senieji dvaro šeimininkai Tiškevičiai į šį nuostabų gamtos kampelį žvelgė kaip į vieningą visumą.

Jį kadaise puošė aibė skulptūrų - senovės romėnų dievų atvaizdai, dekoratyvinės vazos. Tad neatsilikome nuo Užutrakio aktualijų. Be to, panarstyti figūros arba žmogaus vaizdavimo problemą šiuolaikinėje dailėje - labai įdomu. Juk čia, panašiai kaip ir peizažo žanre, nėra lengva pasakyti kažką nauja.

Galbūt paveiksle ar skulptūroje įamžinta figūra žiūrovams primins dvaro įkūrėjus ir jų laikmetį. O gal čia atpažinsime save - skubančius, kasdieniuose darbuose paskendusius XXI amžiaus žmones, kurie dažnai neturi laiko stabtelti ir pasigrožėti gamta, iš šimtmečių glūdumos mus pasiekiančiais vaizdais.

- Šiųmetę parodą pavadinote „Emocija“. Ką šis žodis reiškia šiuolaikiniams menininkams?

- Šiuolaikinių menininkų darbuose dominuoja nebe akimirkos protrūkis. Vis daugiau kūrėjų mėgina savo idėjas konceptualizuoti, apsvarstyti.

Žinoma, tai nereiškia, kad pats kūrybos procesas yra vien racionalus ir logiškas. Tačiau eidamas prie molberto daugmaž žinai norimą rezultatą.

Tokie yra Jono Jurciko darbai - įspūdingos didelio formato drobės, kurias teko išmontuoti ir iš naujo surinkti dvaro sodybos interjere. Beje, J. Jurcikas - konkurso „Jaunojo tapytojo prizas'2011“ nugalėtojas, perspektyvus jaunas menininkas.

Arūnės Tornau drobėje susitvenkęs nerimas, kažkokia nematoma grėsmė. Kunigunda Dineikaitė, kurianti itin ekspresyvius, mirgančius spalvomis paveikslus, lyg ir atitiktų tą emocingo, akimirkos nuotaika besivadovaujančio dailininko tipą. Bet ji šiai parodai apgalvotai nutapė dvi kontrastingų emocijų drobes.

Jausminga yra ir Broniaus Gražio tapyba. Bet ir šis dailininkas savo darbuose atveria daug filosofinių poteksčių, kviečia susimąstyti apie pasaulio realumą, gamtos slėpinius.

O štai senografė Giedrė Riškutė atsidavė ją užplūdusioms emocijoms - ji sukūrė savotiškus apdovanojimus-ordinus. Tačiau ne kokiems nors nusipelniusiems asmenims, o gamtos stichijai - dangui, saulei, žemei.

- Tai yra nesąmonė. Šiuolaikinis menininkas vis labiau susisaisto su mokslu ir technologijomis. Kita vertus, man patinka, kad yra ir kitokia nuomonė. Ji turi pagrindo – menininko mąstymo būdas yra kitoks negu daugelio. Galbūt kartais iracionalus, bet lemiantis nestandartinius sprendimus.

- Savo paveiksluose vaizduojate romantiškus, senove dvelkiančius peizažus, bet ant jų užtapote rėksmingų spalvų formas tarsi kokius lipdukus.

- Paprasti žmonės dažnai klausia, kodėl sugadinau tokį gražų paveikslą. O aš atsakau: „Puiku, aš savo tikslą pasiekiau, nes tu susimąstei“.

Tapyboje sujungiu skirtingus laikmečius. Mano peizažai - ne iš tikrovės, jie gimsta mano galvoje. Mane domina įvairūs laikotarpiai - kartais renesansas, kartais - 4-ojo dešimtmečio Niujorkas.

Išgalvotame peizaže man svarbi jo istorinė patirtis, jausmas, kad tai kažkada iš tiesų egzistavo. Tiesa, kartais aš studijuoju ir tikras praeities detales - pavyzdžiui, kaip atrodė renesansinio pastato fasadas, langinės, dekoras.

Tuo tarpu lipdukai yra iš banalios mūsų kasdienybės. Jų kontrastas su peizažu parodo, kad esame dvilypiai, gyvename „dvigubą“ gyvenimą. Mene, kūryboje esi vienoks, o gyvenime - visai kitoks.

Noriu, kad žmonės pajustų, kad nėra vieno grožio standarto. Tau šiandien graži orchidėja, o man gal – troleibusas.

- Tapyboje vis dar išlieka asmeniškas santykis su kūriniu – ir paties dailininko, ir žiūrovo. Kiekvieną drobės centimetrą turi nutapyti ranka. Tai emociškai jį „įkrauna“. O naujosios technologijos mus žavi efektais. Bet čia nebelieka to intymaus sąlyčio su kūriniu.

Juk mes nelendame artyn prie televizoriaus ar monitoriaus ekrano pasižiūrėti 38-ojo pikselio. O prie tapybos darbo profesionalas ir supratingesnis žiūrovas palinksta, prisitraukia – žiūri, kaip užteptas dažas, kaip sluoksniuojasi paviršius. Profesionalams tai yra aukščiausias matas.

- Esate ne tik dailininkas, bet ir veiklus parodų kuratorius – organizuojate parodas Užutrakio dvaro sodyboje, kasmet surengiate ir po teminę parodą galerijoje „Arka“. Ar ne geriau ramiai tapyti?

- Esu nekantrus, nenoriu stovėti prie molberto laukdamas, kol kažkas pakvies į kokią nors parodą. Pačiam atrasti naujų parodinių erdvių yra kur kas geriau negu verkšlenti, kad Lietuvoje nėra kur parodyti savo darbų.

Iš to vargu ar uždirbsi, bet ši veikla – taip pat kūryba. Man tai įdomu: sugalvoti temą, idėją, analizuoti ją meno kūriniuose. Taip patenkinu savo smalsumą. Kartais – provokuoju kitus parodų kuratorius kviesdamas menininkus, kurie nelabai dera tarpusavyje – jaunus, „žalius“ dailininkus ir scenos grandus arba – laikomus komerciniais ir kuriančius darbus ne pardavimui.

- Ruošiuosi grupinei parodai Briuselyje Lietuvos pirmininkavimo Europos Taryboje proga. Spalį laukia paroda Klaipėdoje, „Barotti“ galerijoje, tarptautinė meno mugė Budapešte. O gruodį vyks personalinė mano kūrybos paroda vienoje įdomiausių Kijevo galerijų „Tsekch“.

Atostogauju tik tada, kada pats sau pasakau – stop, reikia pailsėti. Laisvadienių mano kūryboje beveik nėra. Dirbu be šeštadienių ir sekmadienių.O vasarą užklumpa Užutrakio dvaro sodybos parodų organizavimas. Tačiau tai - pats tinkamiausias metas šioms parodoms, nes žiūrovai pamato ne tik įdomių šiuolaikinių dailininkų darbų, bet skendintį vešlioje vasaros žalumoje išgražėjusį dvarą.