„Paryžiuje nėra daug keramikos”, – sako Aukštosios dailės mokyklos Paryžiuje absolventė M. Ganusauskaitė. Todėl prieš septynerius metus Monmartre duris atvėrė gana erdvi lietuvių keramikos galerija.
Jos steigėja – Vilniuje gyvenanti 49-erių menininkė Violeta Ganusauskienė. Jos darbus žinome iš galerijų „Interios” Vilniaus senamiestyje. Į Paryžių ji veža daugiau smulkių dirbinių, nes Monmartre dažniausiai ratus suka lauktuvių ieškantys turistai.
V. Ganusauskienės galerijoje Paryžiuje dažniau sutiksi ne keramikos darbų autorę, o jos dukterį Mykolę.
Prancūzijos sostinėje gyvenanti 25 metų lietuvė prižiūri galeriją ir tapo Lietuvos peizažus.
Svarbiausia – asmeninė laisvė
Mykolės žingsniai į tapybos pasaulį prasidėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Vėliau sekė monumentaliosios dailės studijos Vilniaus dailės akademijoje.
Kai tėvai atidarė galeriją Monmartre, Mykolė, dar nebaigusi mokslų Vilniuje, pradėjo dairytis studijų Paryžiuje. Iš pradžių ji įstojo į parengiamąją menų mokyklą „Prep’art”, kurioje studijos trunka nuo 1 iki 2 metų.
„Prancūzų dailės mokykla skiriasi nuo lietuviškos. Lietuvoje svarbiausia yra užduotys, o prancūzų dėstytojai akcentuoja saviraišką, – pasakoja lietuvė. – „Gražu, kad valdai techniką, bet tavęs pačios nesimatyti” – taip sakydavo būsimuosius studentus rengiantys „Prep’art” dėstytojai”, – prisimena Mykolė. Todėl ji abejoja, ar su lietuviška dosjė iškart būtų įstojusi į Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą.
„Prep’art” mokykloje M. Ganusauskaitė susidūrė su milžinišku krūviu. Eskizai, tapybos darbai turėjo būti kuriami greitai. Atrinkti įdomiausi toliau buvo tobulinami ir sudarė pagrindą stojant į Aukštąją dailės mokyklą.
Konkursas – milžiniškas
Per metus Aukštoji dailės mokykla priima 50 studentų, o pretendentų būna per šešis šimtus. „Ir tai nėra pats didžiausias konkursas. Taikomųjų menų aukštojoje mokykloje į vieną vietą pretenduoja 80 kandidatų”, – pasakoja lietuvė.
Studijos Aukštojoje dailės mokykloje nemokamos – imamas tik kasmetis administracinis mokestis, yra privalomas draudimas. Be to, čia galioja griežtas amžiaus cenzas – vyresni kaip 24 metų jaunuoliai į pirmą kursą nepriimami.
„Studijų metu pasirenki vieną ar dvi savo geriausias idėjas ir jas nuosekliai plėtoji, ieškai savo kūrybos braižo, tinkamiausios technikos. Kasmet darbai tampa vis brandesni ir baigęs šią mokyklą esi pasirengęs profesionalaus menininko gyvenimui”, – aiškina Mykolė.
Savo studijų objektu ji pasirinko Lietuvos peizažą tapyboje ir fotografijoje. Lietuvoje pramokta technika, pasak jos, čia taip pat labai pravertė.
Peizažai – kaip prisiminimai
Savo darbams eksponuoti Mykolė ieško galerijų tiek Paryžiuje, tiek Lietuvoje. „Monmartre žmonės neieško meno kūrinių, kainuojančių per 300–400 eurų. Dažniausiai jie dairosi Paryžiaus vaizdų, atpažįstamų miesto motyvų, kainuojančių iki 100 eurų”, – pasakoja Prancūzijos sostinėje gyvenanti lietuvė.
Mykolė kartais perteikia darbuose ir Paryžiaus įspūdžius – vienoje Monmartro galerijoje galima įsigyti tokių M.Ganusauskaitės darbų. Bet jai artimiausi Lietuvos peizažai ir atpažįstami, su niekuo nesupainiojami lietuviško kaimo vaizdai.
„Jau šeštus metus gyvenu Paryžiuje – nuostabiame, bet labai triukšmingame mieste. Norisi iš jo pabėgti, pailsėti tylioje vienumoje. Tada mintyse ir iškyla Lietuvos kaimo vaizdai. Tai didelės, tuščios erdvės, buvusių apleistų kolūkių siluetai, seni namai ir nenaudojami kaimo rykai, kurių niekas jau seniai nelietė.
Savo darbuose sustabdau akimirkas iš pasivaikščiojimų po brangias vietas Lietuvoje, kurias pažįstu nuo vaikystės. Ten sugrįžtu du tris kartus per metus”, – rašo Mykolė savo internetinėje darbų galerijoje.
Taip atsirado keletas tapybos ciklų: „Rūkanota vasara”, „Atsiminimai”, „Žiema be sniego”, „Fragmentuotas pasivaikščiojimas”, „Sugrįžimas vėl”.
Be rekomendacijų – nė žingsnio
Baigiamajam magistro darbui apginti Paryžiaus dailės mokyklos studentai turi surengti asmeninę parodą, kurią vertina tarptautinė nepriklausomų menininkų komanda. Lietuvė džiaugiasi sulaukusi komplimentų už savo kūrybinius ieškojimus.
„Žiuri patarė man neskubėti siūlyti darbų privačioms galerijoms. Siekdamos pelno jos dažnai mėgina daryti įtaką menininko kūrybai. Jaunam kūrėjui tokia įtaka pavojinga. Todėl dabar ieškau tapybos studijos, kurioje galėčiau kurti ir toliau save realizuoti”, – pasakoja M. Ganusauskaitė.
Kalbėdama apie Paryžiaus galerijų užkulisius lietuvė teigia, kad be gerų rekomendacijų ir tarpininkų patekti į rimtas galerijas beveik neįmanoma. Pačiam menininkui joms siūlytis nėra priimtina.
„Jaunam dailininkui Paryžiuje geriausia eiti į eksperimentines galerijas, kurios dairosi naujų meno idėjų, ar į viešas nekomercines erdves”, – priduria Mykolė. Todėl ji visada nešiojasi savo tapybos darbų atvirukų, atstojančių jai vizitines korteles.
Mykolė teigia pastebinti, kad Prancūzijoje meno kūrinių paklausa sumenkusi – rinka persikėlė į Angliją, Vokietiją, JAV bei Rytų šalis.
Gyventi Paryžiuje menininkams sudėtinga: nuomos kainos milžiniškos, tad turėti čia savo studiją – didelė prabanga. Todėl daug jaunųjų menininkų važiuoja gyventi ir kurti į Berlyną.
Peizažai domina galerijas
Pasak M. Ganusauskaitės, jos lietuviškos šaknys ir Lietuvos gamtos peizažai domina galerijas ir parodų kuratorius.
Menininkė neabejoja, kad lietuviški peizažai jai padės patekti ir į didžiąsias Paryžiaus galerijas. Lietuvė jau surengė čia kelias nedideles parodas.
Kai kuriuose savo paveiksluose Mykolė įamžina ir pažįstamus žmones. Tarkime, viename tarp obelų ir trobos stovi senelio sesuo Malvina.
Stulpai, pieva, ežeras, keletas vertikalių medžių linijų – su niekuo nesupainiosi lietuviško peizažo. Kaunas, Rumšiškės, Ignalina, Trakai, Vilniaus Kalnų parkas – Mykolė stengiasi aplankyti kuo daugiau brangių vietų, kai grįžta namo į Lietuvą.
