„Kūrinyje ničnieko nekeičiau, bet turėjau vos ne kas dvi minutės atrasti jame kažką naujo“, - intrigavo 61 metų režisierius.
G. Verdi operos premjera LNOBT rugsėjo 14-ąją pradės naują sezoną ir paminės kompozitoriaus gimimo 200-ąsias metines.
- Jūs esate modernaus ar tradicinio operos teatro šalininkas? – paklausiau J. C. Berutti.
- Nei vieno, nei kito. Esu klasikinis režisierius, siekiantis suteikti kūriniams šiuolaikišką atspalvį. Aš nedarau nieko radikalaus.
Operoje „Ernani“ taip pat susipins praeitis ir dabartis – bandysiu įlieti į kūrinį Victoro Hugo dramos, pagal kurią sukurtas šios operos siužetas, dvasios.
Man tai viena gražiausių pasaulyje pjesių. Nuo jos prasidėjo romantizmo era. Gal ne visi žino V. Hugo kūrinį, bet turbūt daug kas girdėjo apie jo sukeltą skandalą: V. Hugo „Ernani“ premjeros vakarą 1830-ųjų vasarį „Comedie Francaise“ susimušė klasikinio ir modernaus teatro šalininkai.
Deja, G. Verdi operos libretas nėra toks gražus kaip V. Hugo pjesė, nors jį parašė Francesco Piavi, vėliau sukūręs puikius „Traviatos“ ir „Rigoleto“ libretus. „Ernani“ buvo jo pirmasis bandymas. Jis mane labai nuvylė.
- Ar tai įveikiamas trūkumas?
- Pabandžiau surasti išeitį. Mano idėja paprasta. Operoje veikia viena moteris ir trys jos trokštantys vyrai. Nutariau perkelti spektaklio veiksmą į muziejų, o moterį pavaizduoti kaip Diego Velazquezo paveikslą rėmuose – pusiau realią, pusiau sufantazuotą būtybę. Nenoriu visko atskleisti – pamatysite scenoje.
Sumanymą man padeda įgyvendinti prancūzas scenografas Rudy Saboungi, su kuriuo dirbu jau 30 metų. Kurti operos kostiumus pasiūliau lietuvei dizainerei Agnei Kuzmickaitei. Man labai patiko Oskaro Koršunovo „Faustas“ su jos kostiumais. Mačiau jį Prancūzijoje. Teko matyti ir daugiau Agnės darbų.
- Jūs esate dramos teatro režisierius. Kaip susidomėjote opera?
-Anksčiau operos scenose dirbau netgi daugiau negu dramos. Aš kilęs iš Pietų Prancūzijos, o ten vaikščioti į operos teatrą įprasta. Nuo vaikystės dažnai klausydavausi operų su tėvais.
Mano tėvas labai mėgo muziką. Jo gyslomis tekėjo itališkas kraujas, todėl namuose buvo ypač vertinamos italų operos – nuo mažens jomis domiuosi.
Baigęs Strasbūro nacionalinę teatro mokyklą iš karto ėmiausi statyti ir dramos, ir operos spektaklius. Mane labiausiai traukia mažiau žinomi kūriniai. Deja, operos režisieriams retai leidžiama rinktis kūrinius patiems. Todėl nedažnai scenose girdima „Ernani“ man buvo malonus pasiūlymas. Aišku, nelengva kasdien po šešias valandas repetuoti anglų kalba itališką veikalą. Tačiau su lietuvių trupe sutariame gerai, visi noriai dirba. Esu patenkintas.
- Jūs puikiai šnekate ir vokiškai – prancūzams tai nebūdinga.
- Mano ryšiai su Vokietija ypatingi. Tėvas buvo karo belaisvis šioje šalyje, penkerius metus dirbo vokiečių valstiečių šeimoje. Aš nuo vaikystės pas juos leisdavau atostogas, ten išmokau vokiečių kalbą. Dabar dažnai dirbu Vokietijoje.
Kai pasibaigė mano kontraktas su „Comedie de Saint-Etienne“ teatru, tapau laisvu menininku – nuolat režisuoju svetur, praverčia visos kalbos. Prieš tai maždaug 15 metų gyvenau gana sėsliai, nes buvau teatro ir festivalio vadovas. Dabar galiu atsigriebti. Visada mėgau judrų gyvenimo būdą, pasižvalgyti, kaip kuriama svetur.
Pavyzdžiui, jūsų teatro sistema visiškai kitokia negu Prancūzijoje. Pas mus vienintelis teatras - „Comedie Francaise“ - turi stabilų artistų ansamblį. Visi kiti samdo menininkus atskiriems projektams. Operos teatruose nėra etatinių trupių.
Likimas man lėmė nemažai pamatyti, nes buvau ir tarptautinio teatrų tinklo „European Theater Convention“ prezidentas. Pats režisavau daugybėje pasaulio kraštų, tarp jų tokiuose egzotiškuose kaip Togas Vakarų Afrikoje, Šiaurės Rusijos miestai Vologda ir Krasnojarskas.
Šiemet jau pastačiau du kūrinius Vokietijoje, dirbau Austrijoje, Kroatijoje ir Prancūzijoje. Po mėnesio vėl grįšiu į Vilnių.
Režisierių traukia reti scenos veikalai
J. C. Berutti daugiau kaip 20 metų stato operas Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Austrijos, Izraelio ir kitų šalių teatruose.
Tarp sėkmingiausių jo darbų – G. Charpentier „Luiza“, R. Schumanno “Manfredas“, A. Bruni-Tedeschi „Raudoni baldai“, D. Cimarosos „Malmantilio turgus“, G. von Einemo „Dantono mirtis“, L. Berio „Pasažas“, S. Sciarrino „Lohengrinas“, C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“, A. Zemlinskio „Karalius Kandaulis“.
Du pastarųjų metų darbai sulaukė išskirtinio kritikų įvertinimo. Tai E. Bourdet drama „Sunkūs laikai“ (teatras „Comédie-Française“) ir C. Goldoni „Celinda ir Lindoras“ (2007 m. pelnė „Auksinio liūto“ statulėlę Venecijos bienalėje).
Režisierius bendradarbiavo su iškiliais dirigentais S. Cambrelingu, E. Haim, I. Fischeriu, Ph. Herreweghe‘u, Ch. Rousset‘u ir kitais, šiuolaikinės muzikos ansambliu „Ensemble Intercontemporain“.
2002–2011 m. jis buvo vieno svarbiausių Prancūzijos teatrų „Comédie de Saint-Etienne“ meno vadovas, iki 2011-ųjų vadovavo tarptautiniam teatrų tinklui „European Theater Convention“.
