Viešoji erdvė pilna netobulų įstatymų, direktyvų, įsakymų, partinių nutarimų, visuomeninių iniciatyvų, siūlančių, grasinančių, reikalaujančių – griauti, prieštarauti, neleisti, uždrausti, atmesti, pakeisti, atimti, bausti...
Normalus kūrybingas vystymasis, naujas mąstymas, noras pažinti, augti ir tobulėti, atsakomybės prisiėmimas mums, dar labai jauniems laisvo pasaulio piliečiams, kol kas neperimti gyvenimo būdo bruožai. Užuot išsirinkę protingą valdžią, užuot civilizuotai su ja ir tarpusavyje diskutuodami ir remdamiesi pažangia praktika, o ne vien inertiškomis pseudotradicijomis ir populizmu, lietuviai pešasi kaip kiemo vaikėzai ir vanojasi tuo, kas po ranka papuola.
Štai kad ir mažiausias iš penkių Lietuvos didmiesčių – Panevėžys. Skausmingiausios urbanistinės problemos metų metais nesprendžiamos, vertingos miesto vystymo idėjos numarinamos, investicijos nepasiteisina.
Pastaruoju metu į tikrą Gordijaus mazgą sukibo Panevėžio miesto savivaldybės, Kultūros paveldo vertinimo tarybos, Kultūros paveldo apsaugos departamento, kelių Seimo narių bei jų pasitelktų intelektualų ir visuomenininkų pozicijos.
Situacija paradoksali: pozityvias visuomenės idėjas blokuoja, kūrybinių projektų nepalaiko valdžia, o prieš bet kokius pastarosios planus ir sumanymus nuolat sukyla tai viena, tai kita gyventojų grupė.
Šiandien retas panevėžietis susimąsto, ar dabar turėtų miesto vizitine kortele tapusią Senvagę, jeigu dar sovietinės-vietinės valdžios ji nebūtų be jokių diskusijų ir išlygų kapitaliai sutvarkyta. Sprendžiant iš to, kaip per beveik pustrečio dešimtmečio nepriklausomybės laiką tvarkomasi su tikru miesto šašu virtusia autobusų stotimi, senuoju Skaistakalnio parku, buvusiu konservų fabriku, daugybe kito griūvančio paveldo ir apleistais naujais statiniais, erdvėmis bei gatvėmis, visai tikėtina, kad tebegyventumėm prie didžiulės dvokiančios kūdros.
Panevėžyje nepavyko įsteigti Kanados milijonieriaus De Fero siūlytos, vėliau Klaipėdoje sėkmingai prigijusios Krikščioniškosios kolegijos, daugybę metų embriono stadijoje puoselėto humanitarinio universiteto. Sustabdžius paskutinių miesto komunistų partijos ir vykdomojo komitetų užmačias Respublikos gatvę paversti negyva Panevėžio širdies arterija, būrelio dailininkų ir kultūros darbuotojų vizija toje vietoje įkurti turistinį amatų ir menų miestelį iki šiol sklando tik kaip gražus sapnelis. Tuomečio vicemero, režisieriaus Sauliaus Varno idėja šalia Panevėžio įkurti respublikinį sovietmečio skulptūrų parką nukeliavo kitur. Dabar Lietuvos ir užsienio turistai jį pažįsta Grūto vardu ir pildo Druskininkų savivaldybės biudžetą.
Dabar atsinaujino aistros dėl autobusų stoties, kurios per visą nepriklausomybės laiką nepavyksta nei iš pačioje miesto širdyje esančios Savanorių aikštės iškelti, nei drauge su ja rekonstruoti. Pagrindinės kovos šiuo metu vyksta sostinėje, Kultūros paveldo departamente, kuris turėtų palaiminti arba ne Panevėžio istorinės dalies specialųjį planą ir bendrojo miesto plano korektūrą.
Valdžia elgiasi negražiai – tinkamai neinformuoja ir nesitaria su savo bendruomene, nekreipia dėmesio į vietos paveldo sergėtojų nuomonę, slepia, o greičiausiai apskritai pradangino svarbius dokumentus: Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų instituto akademiko Algimanto Miškinio 1990 m. atliktus tyrimus, kurie, kaip teigiama, tebėra pagrindinis orientyras miesto veidą formuojantiems architektams. Apmaudu, kad šio dokumento neturi ir pats Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyrius.
Savivaldybės vadovai savotiško miesto-draustinio vizijai (su išlygomis ES paramai ir verslui) apginti pasitelkė Seimo narį, esą turintį šeimos interesų tuos planus įgyvendinant. Tuomet į ataką pakilo kito Seimo nario Panevėžyje organizuojamo pilietinio judėjimo atstovai ir Kultūros paveldo departamentui įteikė poros dešimčių šviesuolių pasirašytą prašymą „apginti Panevėžio miestą nuo savanaudiškų ir nekompetentingų ketinimų ir priimti sprendimus, kurie būtų adekvatūs miesto paveldo išsaugojimui“.
Garsūs ir įtakingi vardai politikų pasitelkti siekiant sustabdyti valdininkų pastangas savaip peržiūrėti bendrąjį planą, saugomas ir saugotinas teritorijas, o konkrečiau – sutvarkyti Savanorių aikštę ir, jeigu ne iškelti, tai bent modernizuoti autobusų stotį. Minėtieji parašai pasitelkti reikalaujant neleisti šioje vietoje devynaukščių (dangoraižių!?) statybos.
Tačiau kitiems toks reikalavimas atrodo keistokas, nes beveik pačioje Savanorių aikštėje, visai šalia saugotinos buvusios žydų sinagogos, dabartinės autobusų stoties administracijos pastato, stūkso Juozo Miltinio dramos teatro bokštas, trylikos aukštų viešbutis ir gyvenamasis daugiabutis, SEB banko ir „Iki“ prekybos centro „gargarai“. Tokį išbalansuotą centrinį miesto kvartalą vargu ar dar kur nors Lietuvoje rastumėm. Kai kurių architektų nuomone, kaip tik originaliais daugiaaukščiais galima būtų ir paveldą įdomiai įprasminti, ir eklektiką prislopinti, ir miesto veidą modernizuoti, pagaliau – investicijų pritraukti. Laisvosios rinkos institutas, be kita ko, ir teigia, kad tam reikėtų lengvinti teritorijų planavimą, plėsti bendradarbiavimą su privačiu sektoriumi.
Žinoma, su investicijomis ir investuotojais nutinka įvairiai. Panevėžio centre verslininkams leistas įsigyti valstybės saugomas senasis konservų fabrikas, tiksliau, tai, kas iš jo likę, trauks nebeilgai. Tačiau savo gyvavimo dienas baigia ir paveldo aktyvistų nuo komercinės paskirties „išgelbėta“ Skaistakalnio parke esanti vertybė, poeto Juozo Čerkeso-Besparnio namas.
O ir pati Panevėžio priešistorę liudijanti, nuo seno neliečiama esanti parko teritorija gyventojų ne tik kad netraukia, bet dėl didelio nusikalstamumo gąsdina. Nei čia kam norisi pasivaikščioti, šunį pavedžioti, nei eiti į kartą per metus ar dvejus surengiamas parodomąsias Jonines.
Tačiau panevėžiečiai sukilo ir tuomet, kai prieš penkerius metus savivaldybės skelbtą konkursą Skaistakalniui atgaivinti laimėjo „Mažojo Paryžiaus“ projektas. Miniatiūriniame meilės mieste galėjo iškilti „Eifelio bokštas“, atsirasti prancūziškos dvasios vyninė, Meilės alėja. Būrelis senjorų ir pagonybės garbintojų tame įžiūrėjo kone nutautinimą, mažų mažiausiai – kelių mitologinių akmenų išniekinimą. Ką įdomesnio ir pozityvesnio siūlė garbūs protestuotojai? Ogi nieko...
O Paryžius nekompleksuodamas savo pašonėje įkūrė amerikietišką Disneilandą ir šeimos su vaikais į jį važiuoja iš visos Europos, nors prancūzai nepataikauja turistams ir, skirtingai nuo mūsų, nėra savo valdžios verčiami kalbėti angliškai.
Pastarosiomis dienomis žymusis parkas vėl atsidūrė miestelėnų dėmesio centre. Mat Kultūros paveldo departamentas pasipriešino Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nutarimui panaikinti Skaistakalnio dvaro sodybos, kaip kultūros paveldo objekto, apsaugą. Kitaip tariant, įžiūrėtas pavojus šiai vietai įgauti gyvybės, būti ne tik saugomai, bet ir gaivinamai, modernizuojamai, patraukliai.
Įsileisti miestą, gyventi jame ir sugyventi – nėra paprasta. Bet šimtametė pasaulio patirtis sako – įmanoma, ir netgi labai sėkmingai. Viena iš sąlygų, manyčiau, tokia: mažiau neigimo ir konfrontacijos, daugiau laisvės ir kūrybos.
