R.Karvelis nemėgsta plačiai švęsti savo gimtadienių, tik pasėdi su kokiu draugu. Ir savo 80-mečio jis nepavers didžia švente.
Viešus kolegų jubiliejus R. Karvelis vadina nuobodybėmis. Bet kai pats įeina į sceną sveikinti kokio jaunystės bičiulio, publika atsibunda. Nes R. Karvelis – nepakeičiamas komikas, improvizuotojas, parodijos meistras.
Gegužę jis vyko į Klaipėdą sveikinti režisieriaus Povilo Gaidžio, pažįstamo nuo mokyklos laikų. R. Karvelis yra vaidinęs pirmajame P. Gaidžio spektaklyje – tai buvo italų dramaturgo Aldo Nicolajaus pjesė „Būk vyras, Čelestinai”.
Todėl tąkart Klaipėdoje, pasakoja aktorius, jis su kolegomis sveikino jubiliatą ne kaip R. Karvelis ir kiti oficialūs vilniečiai. Jie buvo pristatyti kaip dramaturgo A. Nicolajaus anūkai ir įžengė į sceną užsimaukšlinę kaukes, o R. Karvelis skėlė pasveikinimą itališkai.
Gali pavirsti kuo tik nori
R. Karvelis laisvai kalba ne tik itališkai, bet ir prancūziškai, vokiškai, kaip tik nori.
Italai, prancūzai, vokiečiai patikės, kad artistas iš tiesų reiškia mintis jų kalba, tiktai neatspės, kokio regiono dialektą girdi. Taip jau ne kartą buvo per Jaunimo teatro gastroles ar kitas keliones, tikina R. Karvelis. O kalba jis, be abejo, improvizuota tarme.
Dar R. Karvelis moka prikelti lietuvių teatro istoriją, parodyti, kaip iškilmingai vaidindavo Juozas Rudzinskas arba kaip jis bendraudavo su kita ano meto scenos garsenybe Juozu Stanuliu.
Arba kaip artistas Stepas Jukna puotos įkarštyje staiga imdavo „malti kavą” vien balsu. Arba kaip dainuodavo tenoras Kazys Gutauskas, per aukštas gaidas pakreivindavęs burną.
Negana to, R. Karvelis dar ima dainuoti kaip Yves’as Montand’as, kurį dievina. Jis gali virsti Hitleriu (kurį ne kartą vaidino), Benito Mussolini, Stalinu, Leonidu Brežnevu.
Kai jis visa tai rodo, imu gailėtis, kad ne filmuoju, o tik įrašau. Bet R. Karvelis fantazuoja, jog rudenį jis pasiryš lipti į sceną su parodijomis ir linksmąja teatro istorija. Kad jam gal padės Rolandas Kazlas, su kuriuo jie susižaidė, kai abu priklausė Jaunimo teatro trupei ir vaidindavo vieną silpną spektaklį vaikams, – kad nenusilptų patys, abu azartiškai improvizuodavo.
Talentai iš vienos mokyklos
R. Karvelis ankstyvoje vaikystėje namie vaidindavo su savo pusbroliais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais ir pussesere Undine – būsimais architektais ir aktore, kuri režisuodavo visus jų spektaklius.
Mokykloje režisavo Marijonas Giedrys, Vytautas Čibiras ir Povilas Gaidys, o „visokius vaidmenis” R.Karvelis kūrė su suolo draugu Rolandu Butkevičiumi.
Dabar tai jau teatro ir kino istorijos asmenybės. Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje jie buvo bendraklasiai ir jaunesni. Mokykla stovėjo dešiniajame Neries krante, kur šiuo metu – „Europos” prekybos centras.
Vienas mokyklinių vaidinimų buvo antrasis veiksmas iš Nikolajaus Gogolio „Revizoriaus”, parengtas konkursui. R. Karvelis vaidino Gorodničių, M. Giedrys – Chlestakovą, R. Butkevičius – tarną Osipą, o V. Čibiras – kelnerį, kuris įnešdavo mėsą.
Tame konkurse kita mokykla vaidino trečiąjį veiksmą, o jų Chlestakovas buvo Virgilijus Noreika. Komisija negalėjo nuspręsti, kurie geresni, ir abiejų mokyklų trupėms skyrė pirmąją vietą.
„Viskas prasidėjo kaip vaikų žaidimai, – sako R. Karvelis. – Po to mes su R. Butkevičiumi pasitarėme, kad reikia bandyti stoti mokytis aktoriais.” Ir jaunesniuosius jie paskatino nebijoti egzaminų. „Jei traukia, bandyk”, – autoritetingai patarė R. Karvelis M. Giedriui, V. Čibirui ir P. Gaidžiui, kurių spektakliuose ir filmuose vėliau vaidino.
Ką aktorius daro, kai tyli?
Studijuodami Konservatorijoje suolo draugai sužinojo kai kurių naudingų dalykų iš kurso vadovės Reginos Senkutės, kuri buvo ką tik baigusi studijas Maskvos teatro institute.
„Visą amžių atsimenu, kaip R. Senkutė pasakė: kai aktorius scenoje nekalba, vis tiek turi gyventi, mąstyti. Mes, vaikai, kai vaidinom, tai pasakom tekstą ir sėdim ramiai. O Konservatorijoje repetuodami jau mokėmės ir galvoti.
Ką galvoja mano personažas darbdavys, kai partneris vaidina darbininką, kuris skundžiasi, kad jo alga per maža? Turiu galvoti, kas tekste neparašyta, bet kad žiūrovui būtų suprantama. Mes taip gerai vaidindavome pas R. Senkutę! Vienas kalba, kitas mąsto. Niekas nemeluodavo. Tais laikais tai buvo naujiena.
Teatre buvo vaidinama štampais. Tuoj pamėgdžiosiu”, – žada R. Karvelis.
Jis vėl „parodo” J. Rudzinską, jo mimiką ir intonacijas, po to džiaugiasi, kad R. Senkutės pamokas teatre pratęsė jo mokyklos draugai, grįžę iš režisūros studijų, o labiausiai – Jaunimo teatro režisierė ir vadovė Dalia Tamulevičiūtė.
„Jei išloščiau daug pinigų, pastatyčiau čia paminklus D. Tamulevičiūtei, V. Čibirui, R. Butkevičiui ir pirmajai Jaunimo teatro režisierei Aurelijai Ragauskaitei, – svarsto R. Karvelis, stovėdamas Jaunimo teatro kieme, – Bet išlošiu daugiausia 30 litų. Tad kol kas nepastatysiu.”
Paminklas ir apdovanojimas
R. Karvelis neteisus. Paminklą jiems jis kuria, tik ne iš akmens, o iš savo filmuotų archyvų. Jaunimo teatrą jis filmuoja nuo įkūrimo 1965-aisiais. Sako, turi prifilmavęs 16 kilometrų juostos. Iš tos medžiagos sumontavo jau tris „Jaunimo teatro metraščio” dalis.
Už šį darbą, už visus nuopelnus pernai aktoriui įteiktas Auksinis scenos kryžius. Tai vienintelis R. Karvelio apdovanojimas.
Už vaidmenis, kurių būta per šimtą vien teatre, o dar kinas ir televizija, jį gerus penkis dešimtmečius apdovanodavo publika. Juoku. Kvatojimu iki ašarų. Jo personažų replikų kartojimu.
R. Karveliui buvo 36 metai, kai jis pirmą kartą ištarė „Ko jį velnias nešė į tą galerą?” vaidindamas šykštų senį Žerontą V. Čibiro režisuotų „Skapeno klastų” premjeroje. Spektaklis rodytas 16 sezonų.
Replika R. Karvelio dėka gyva iki šiol. Maža aktoriaus paslaptis: „Moliere’as parašė ją penkis kartus, o aš sakydavau septynis.”
Ir vėl jis šiek tiek neteisus. To, kas teatre įsimena, juk neišmatuosi nei kartais, nei kilometrais, nei prizais.
Aistringai kaupia archyvą
R. Karvelis gimė 1933 m. Lietuvos kariuomenės generolo Vlado Karvelio šeimoje Kaune. Atsimena, kad kai į Kauną įžengė Raudonoji armija, „visas miestas prasmirdo neplautomis kojomis”.
Baigęs Lietuvos konservatoriją dirbo aktoriumi Kapsuko (dabar Marijampolė), Klaipėdos, Jaunimo teatruose, daugiausia kūrė charakterinius komiškus vaidmenis. Vaidindamas E.Nekrošiaus spektakliuose „Pirosmani, Pirosmani...” ir „Dėdė Vania”, O. Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius” R. Karvelis „pamatė pusę pasaulio”.
Gimus sūnui Nagliui R. Karvelis nusipirko fotoaparatą jam įamžinti. Taip atrado pomėgį fotografuoti, vėliau ir filmuoti, kaupti ne tik šeimos, bet ir Jaunimo teatro archyvą. „Kad taip visi teatrai būtų turėję po tokį aistringą metraštininką!” – apie R. Karvelį rašė šviesaus atminimo kino kritikas S. Valiulis.
