Kai 1949-aisiais sovietai uždarė vieną seniausių ir didžiausių Vilniaus šventovių - Bernardinų bažnyčią, jos altoriniai paveikslai buvo išsklaidyti po kitas Lietuvos bažnyčias ir muziejus. Šv. Didako paveikslas buvo išsaugotas sostinės Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje.
Daugiau kaip aštuonerius metus dingusių Bernardinų bažnyčios paveikslų ieškojęs menotyrininkas Juozapas Blažiūnas sakė, kad palyginti gerai išsilaikęs šventojo Didako paveikslas, kurio autorystė dar nustatinėjama, buvo nutapytas XVIII a. antrojoje pusėje, kai Bernardinų bažnyčia buvo rekonstruojama ir jos naujiesiems altoriams reikėjo paveikslų. Iš viso šioje gotikinėje bažnyčioje yra dvi dešimtys altorių.
„Šv. Didako vaizdavimas Europoje yra labai retas, dažniausiai jis vaizduojamas su rože ir krucifiksu. Žinome, kad Vilniaus bernardinų bažnyčioje buvo du šv. Didako paveikslai - šitas altorinis, o kitas, didelis, kabėjo už centrinio altoriaus ir vadinosi „Šv. Didako stebuklai“. XVIII a. pabaigoje altoriniam paveikslui buvo užsakyti prabangūs sidabriniai aptaisai, tačiau paveikslas jų neteko, kai Tado Kosciuškos sukilimo reikalams 1794 m. buvo renkamas, perlydomas ir parduodamas visas sidabras, taip pat ir iš bažnyčių“, - teigė menotyrininkas-restauratorius J. Blažiūnas.
XIX amžiaus pirmojoje pusėje paveikslui pagaminti žalvariniai pasidabruoti gražiai kalinėti aptaisai, dengiantys beveik visą paveikslą ir išlikę iki mūsų dienų. Jie rudenį bus pritaisyti prie paveikslo, bet kasmet nuo liepos 2-osios, kai Didakas buvo kanonizuotas, kelias savaites paveikslas tikintiesiems bus rodomas be aptaisų.
Šv. Didakas buvo ispanas pranciškonas, vienas iš labiausiai pasižymėjusių pranciškonų ordino reformatorių. Gimęs 1400 m. neturtingoje šeimoje, Didakas išgarsėjo savo pamaldumu ir gerumu, kai surinktas aukas išdalydavo vargšams. Vėliau jis pagarsėjo kaip sunkių ligonių gydytojas. Didako vardas ispaniškai skamba kaip Diegas. Šv. Didako iš Alkalos (1400-1463) vardu pavadinta daug bažnyčių ir vienuolynų, taip pat ir San Diego miestas Kalifornijoje. Jo palaikai saugomi Alkalos miesto (Ispanija) katedroje. Tikintiesiems jie rodomi vienintelę dieną per metus - lapkričio 13-ąją.
Vilniaus bernardinų bažnyčioje Šv. Didako altoriaus atidarymo iškilmės susidėjo iš dviejų dalių: šv. mišių, kurių metu buvo pašventintas šv. Didako paveikslas, ir dvasininkų, žiniasklaidos atstovų, altorių atstačiusios giminės bei inteligentijos susitikimo neformalioje aplinkoje.
Projekto idėjos autorius ir iniciatorius - Žilvinas Radavičius, iniciatoriai – Lenkijos estrados žvaigždė Maryla Rodowicz ir verslininkas Janas Rodowiczius. Paveikslo restauravimo darbais rūpinosi menotyrininkas-restauratorius J. Blažiūnas, antrąją dingusią Šv. Didako altoriaus angelėlio skulptūrą atkūrė skulptorius Gintaras Černiauskas, altoriaus restauravimo ir montavimo darbus atliko įmonės „Pranciškaus staliai“ vadovas Dalius Joneikis, restauratorius Valdemaras Ūsas bei kiti meistrai.
Dėl šio projekto sėkmės daug rūpinosi ir Bernardinų bažnyčios tarnautojas Aleksas Bočiarovas. Menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos mokslininkė Rūta Janonienė surado senąją šv. Didako paveikslo nuotrauką. Greičiausia pagal ją ir buvo atpažintas šv. Didako paveikslas, saugotas Vilniaus dominikonų bažnyčioje.
Viltis, kad bus atrastas originalus šv. Didako paveikslas, beveik buvo prarasta, todėl buvo diskutuojama apie jo atkūrimo galimybę. Ž. Radavičius, portretistė Wanda Rodowicz, kompiuterinių technologijų specialistas Marekas Wesolowskis, Lenkijos kriminalistai ilgai diskutavo apie tai, kaip galėjo atrodyti šv. Didako veidas. Buvo naudojamasi tik šio šventojo kaukolės nuotrauka, pagal kurią neįmanoma tiksliai atlikti tyrimo. Todėl buvo stengiamasi apytiksliai atkurti šventojo veidą. Šį darbą atliko Lenkijos portretistė W. Rodowicz. Daug padėjo istorikas Mangirdas Bumblauskas, kuris surado šiek tiek informacijos apie šv. Didaką ir aptarė ją su Ž. Radavičiumi.
Šv. Didako altoriaus projektas buvo naudingas ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai bei Rusijai - suvienyta ne tik Radavičių ir Rodowiczių giminė, bet ir sujungtos trys tautos. Šis projektas - pavyzdys, kad pasaulio gerove gali rūpintis ne tik oficiali valdžia, bet ir visuomeniški jos rinkėjai. Projektas buvo teigiamai įvertintas kaimyninėje Lenkijoje, nušviestas šios šalies žiniasklaidoje.
Per paveikslo pašventinimo iškilmes Ž. Radavičius perskaitė M. Rodowicz, kuri dėl koncertinės veiklos negalėjo dalyvauti renginyje, sveikinimo žodį: „Vilniaus bernardinų bažnyčia man asocijuojasi su mano artimiausiais giminėmis. Mano mama buvo pakrikštyta šioje bažnyčioje, o Dominikonų bažnyčioje senelė giedojo chore ir įteisino santuoką. Viskas, kas susiję su Vilniumi, yra artima mano sielai. Visada rėmiau ir remsiu Žilvino veiklą. Padarysiu viską, kas yra mano galiose, kad būtų restauruotas Vilniaus paveldas.“
Renginyje dalyvavo Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Jonas Ragauskas, Lietuvos rusų bajorų susirinkimo pirmininkė Irina Zavadskaja su bendražygėmis, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, Stanislawo Moniuszkos lenkų kultūros centro Lietuvoje direktorė Apolonija Skakovska, Žirmūnų bendruomenės atstovas Martynas Demšė su ponia, Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Artūras Melianas, kiti garbingi svečiai.
Iš Lenkijos Rodowiczių giminės atvyko verslininkas J. Rodowiczius, advokatas Maciejus Rodowiczius su dukterimi, buvusi Lenkijos Respublikos diplomatinio korpuso Prancūzijoje atstovė Maria Rodowicz.
Šventę praturtino rusų grafaitės Jelizavetos Orlovos, tarptautinių konkursų laureačių Lidijos Koroliovos ir Dominykos Dmuchovskos pasirodymas. Buvo atliktos dainos iš prancūzų dainininkų repertuaro, taip pat Franzo Schuberto ir Frederico Chopino kūriniai.
Paveikslo ir altoriaus restauravimo iniciatorius pasveikino Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius. "Nuoširdžiai sveikinu Mažesniųjų brolių ordino bendruomenę Lietuvoje ir visus sakraliojo paveldo puoselėtojus Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios Šv. Didako paveikslo atšventinimo ir altoriaus atidarymo proga.
Ši šventovė – vienas gražiausių gotikos stiliaus paminklų Lietuvoje, reikšmingas dėl turtingos savo istorijos ir meno vertybių. Džiugu, kad čia po daugelio dešimtmečių vėl sugrįžo stebuklingasis šv. Didako, žymaus pranciškono, Bažnyčios šventojo, paveikslas. Šio meno paminklo atkūrimas teprisidės prie Lietuvos sakraliojo paveldo garsinimo, o Šv. Didako kilnus gyvenimo pavyzdys teįkvėps daug gražių sumanymų ir darbų krikščioniškojo tikėjimo kelyje", - rašoma A. Butkevičiaus atsiųstame sveikinime.
Šiuo metu ieškoma rėmėjų Bernardinų bažnyčios vargonams atkurti. Skaičiuojama, kad vertingų vargonų, kuriuos pastatė garsus vargonų meistras Juozapas Radavičius, restauravimo darbai kainuos du milijonus litų.
