Kūdikystėje dėl nelaimingo atsitikimo netekusi motinos C. Reims vaikystę praleido senelių namuose Kybartuose. Iš ten buvo kilusi jos motina. Tėvas gimė Vilniuje.
Bendravo su S. Dali
Dėl pablogėjusios sveikatos negalėjusi atvykti į Vilnių 85 metų dailininkė įrašė vaizdo sveikinimą parodos žiūrovams. Jame ji pabrėžė, kad ši paroda Tolerancijos centre Vilniuje – vienas svarbiausių įvykių jos gyvenime.
Tai ne tušti žodžiai. Ypač turint omenyje, kad per savo gyvenimą ji yra ne tik surengusi įspūdingų parodų, bet ir išraižiusi daugybę geriausių Prancūzijos menininkų darbų.
Net ir tokio ryškumo dailininko kaip ispanas Salvadoras Dali. Šiam siurrealistų lyderiui atidžiai ir priekabiai stebint kiekvieną smulkmeną C. Reims raižė jo iliustracijas Dante’s „Dieviškajai komedijai”. Jos buvo atspaustos ne tik ant popieriaus, bet ir ant šilko.
Laimingos vaikystės šalis
„Lietuva užima svarbią vietą mano širdyje. Tai mano vaikystės šalis, laimingos vaikystės kartu su šeima. Gimiau Kybartuose žydų šeimoje. Iš tų laikų išlikę patys gražiausi ir šilčiausi prisiminimai. Tada dar nebuvo išžudyti mano artimieji. Jie buvo sunaikinti Paneriuose ir Kybartuose”, – iš ekrano kreipėsi C. Reims.
Vos šešerių metų ji išvažiavo į Prancūziją, kur buvo įsikūręs jos tėvas. Būsimoji menininkė mokyklą pradėjo lankyti Paryžiuje, tačiau per vasaros atostogas sugrįždavo į Lietuvą ir bent mėnesį praleisdavo dėdės namuose Vilniaus apylinkėse, Nemenčinėje.
„Po to prasidėjo karas, po kurio sužinojau, kad mano pusseserė ir dėdė su šeima, kurie buvo išvežti į Sibirą, liko gyvi. Jie vėl sugrįžo į Vilnių ir čia įsikūrė. Būtinai norėjau su jais susitikti.
Labai sunku buvo tuo metu gauti vizą, bet man pavyko, ir aš penkioms dienoms atvažiavau į Vilnių. Kelionė buvo labai sunki. Keliavau trečiąja klase traukiniu per Varšuvą, Gardiną, Bialystoką”, – savo gyvenimo vingius prisiminė C. Reims. Vėliau į Lietuvą ji atvyko jau su savo vyru dailininku ir rašytoju Fredu Deuxu.
Rodomas ir filmas
Kaip skaudžios artimųjų netektys paveikė menininkės gyvenimą, galima pamatyti filme, kuris rodomas šalia menininkės graviūrų stovinčiame televizoriuje.
Tai 2010 metais režisieriaus Matthieu Chatellier sukurta dokumentinė juosta apie C. Reims ir jos vyro F. Deuxo gyvenimą ir kūrybą „Žiūrėk, kuo virsta šešėliai”. Jis tarsi langas į šių menininkų kūrybinę virtuvę.
„Viename filmo kadre C. Reims eina mišku. Ne Lietuvoje, Prancūzijoje. Ji ištaria: „Žudynėms jis rinkosi gražias vietas.”
Kitoje vietoje menininkė atskleidžia, jog sąmoningai apsisprendė neturėti vaikų, nes šis pasaulis yra pernelyg baisus, kad galėtum atvesti į jį naują gyvybę. Per daug čia kančios”, – kelis filmo epizodus pakomentavo Tolerancijos centro vadovė Ieva Šadzevičienė.
C. Reims kūrybos savitumas glaudžiai susijęs su jos gyvenimu. Karo metais ji aktyviai dalyvavo prancūzų pogrindžio veikloje. Nuo to laiko jos kūryba kupina paslapčių, užuominų. Raižydama kitų menininkų piešinius menininkė tarsi slėpėsi jiems už nugaros.
„Jos graviūros – ne banalios kopijos, o įkvėptos improvizacijos. Panašiai geras pianistas interpretuoja kompozitorių kūrinius. Tos interpretacijos subrandino ir originalių jos darbų braižą”, – sakė parodą Vilniuje sumaniusi ir darbus jai atrinkusi Nathalie Hazan-Brunet.
Antrą kartą Vilniuje viešinti Paryžiaus judaizmo meno ir istorijos muziejaus moderniojo ir šiuolaikinio meno kolekcijos kuratorė N. Hazan-Brunet čia rado ir savo šaknis. Ji žinojo, jog nemažai jos protėvių gyveno Sankt Peterburge, o išaiškėjo, kad vienas jų buvo ir garsus Vilniaus gydytojas.
