Prieš porą metų D. Zelčiūtė išleido pokalbių su teatro kūrėjais knygą „Po repeticijos”. Poetės reportažinės esė – dažniausiai apie Oskaro Koršunovo teatrą, jo spektaklius ir gastroles – pasirodo internete ir spaudoje.
Kai skaitai ką tik pasirodžiusį dešimtą autorės poezijos rinkinį „Džuljetos suknelė”, atrandi senus pažįstamus iš spektaklių „Hamletas”, „Dugne”, „Oidipas karalius”, „Miranda”. Prabėga čia net Eimunto Nekrošiaus ir Vlado Bagdono Otelas.
Tačiau nebūtina jų atpažinti. Neprivaloma būti mačius. Juolab kad pavardės eilėraščių knygoje neminimos, jos gali šmėkštelėti nebent uolaus žiūrovo atmintyje.
Eilėraščiai – ne dokumentai su nuorodomis. Galima iš pačios poetės išgirsti, ar bendravimas su aktoriais ir režisieriais rengiant knygą „Po repeticijos” turėjo įtakos „Džuljetos suknelės” atsiradimui.
„Knyga knygai įtakos neturėjo, – patikslino D. Zelčiūtė. – Bet atsivėrė galimybė būti su teatru. Stebėjau repeticijas, važiavau į O. Koršunovo teatro gastroles, rašiau apie jas. Nenorėčiau sakyti, kad „Džuljetos suknelė” – siužetinė knyga, pagrįsta mano dabartiniu dažnu bendravimu su vieno teatro žmonėmis ar vaikystės teatro prisiminimais. Tai dvasinės biografijos kūrinys.
Vienas brangina savo gimtinę, kur yra jo beržai, klevai, kelias. O mano terpė – dekoracijos, spektaklių, gastrolių ritmai. Tačiau mano knyga nėra nei apie teatrą, nei apie spektaklius ar jų herojus. Per tai galiu kalbėti apie save. Teatras – tik priemonė, kad įsižiebtų poezija."
– Kadangi esate išbandžiusi įvairius rašymo apie teatrą žanrus, gal galėtumėte palyginti, ką vienas ar kitas leidžia, kuo riboja?
– Poezija suteikia didesnę laisvę. Kai rašai esė ar dalijiesi įspūdžiais apie spektaklį, turi jausti proporcijas – kalbėti daugiau apie kūrinį, ne apie save. Tai mąstymas ir rašymas į išorę. Kai rašai eilėraštį, žvelgi į savo vidų.
Poezijos laisvė irgi turi ribas. Jei knygai „Džuljetos suknelė” pasirenku formą iš dviejų dalių – „Vasarinė” ir „Požemių” – turiu ją ištesėti. Tai jau meniniai reikalavimai.
„Vasarinės” dalies pasakotojas – gal labiau iš apčiuopiamo, kasdienybės gyvenimo. „Požemių” – giluminis, kur esi ir baisusis, ir tikrasis, ir klystantis, sau save išpažįstantis. Kūryba, man atrodo, yra galimybė gintis nuo silpno savęs.
– Romanas „Gastrolės”, pokalbiai „Po repeticijos”, dabartinė knyga – tai jūsų kūrybos apie teatrą proveržis?
– Teatro buvo jau pirmoje mano knygoje „Akligatvio erdvė” (1991). Nepasakyčiau, kad sąmoningai apsisprendžiau, jog štai dabar rašysiu apie teatrą. Pastaraisiais metais matyti spektakliai išjudino mane pačią.
Teatro gyvenimas man yra tikresnis, saugesnis nei kasdienis. Tūkstantį kartų žiūrėdama vieną ar kitą mizansceną pasitikrinu save. Teatras sukrečia, o man įdomu išsiaiškinti, kodėl jis taip jaudina.
Banaliai pasakysiu, bet juk stebėdamas kiekvieno personažo istoriją susiduri ne su kuo kitu, o su savimi, savo klaidomis, nuodėmėmis. Esi ir Polonijus, ir Hamletas, ir Džuljeta, ir Ofelija, ir Gertrūda, ir Volandas. Prie kiekvieno gali dėti savo parašą – tai esu aš. Kančia, išreikšta mene, yra universali.
Kai rašiau „Džuljetos suknelę”, man rūpėjo nepiktnaudžiauti dramaturginiais vardais, jais neužsižaisti. Stabdžiau ir drausminau save. Viskas susiję ne tik su ta viena trupe, su kuria bendrauju dabar, bet ir su mano vaikyste, Kauno dramos teatru.
– Vienas trumpas jūsų eilėraštis tiksliai įvardija teatro vaiko būseną: „Gražiausius mano metus/tėtis/buvo už uždangos”.
– Tas eilėraštis nėra verksmingas ar priekaištas kam nors. Jis – apmąstantis. Tas buvimas už uždangos – nei minusas, nei pliusas. Gali būti, kad ne tėtis, o aš buvau už uždangos. Nėra ko jaustis įskaudintai.
Teatras davė man tuos nuostabius žmones, kuriuos sutikau. Ir kurių neturiu. Turiu tik personažus ir eilėraščius.
Nemanau, kad esu labai reikalinga teatrui. Tikrai. Bet jei vieno žmogaus kūryba įkvepia kito kūrybą, tai svarbiausia dovana. Ne prisijaukinimai, ne arbatos gėrimai, ne džiaugsmingi pabuvimai, kuriuos aš labai branginu. Tiktai toji kibirkštis.
Kuria ir poeziją, ir prozą
D. Zelčiūtė gimė 1959 m. balandžio 30 d. Kaune aktorių D. Juronytės ir L. Zelčiaus šeimoje. Baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Mokytojavo, dirbo televizijoje, kultūrinėje spaudoje. Gyvena Kaune, jos vyras – satyrikas, vertėjas J. Gimberis.
Debiutavo 1991 m. eilėraščių knyga „Akligatvio erdvė”. Už knygą „Lapkričio pratimėliai” 2004 m. poetei buvo skirta S. Nėries premija, o poezijos rinktinė „Atgal į vandenį” 2005 m. buvo apdovanota J. Lindės-Dobilo premija. Dešimtąją D. Zelčiūtės poezijos knygą „Džuljetos suknelė” išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
2009 metais pasirodė D. Zelčiūtės romanas „Gastrolės”, o 2011-aisiais – pokalbių su teatro kūrėjais knyga „Po repeticijos”.
