"Mintys labai teigiamos, nejaučiu bėgančių metų naštos. Atsisukęs atgal galėčiau pasakyti, kad ne taip ir mažai nuveikiau. Ypač tapyboje. Gal ir per daug laiko praleidžiu prie drobių, nes labai sunku tuos didžiulius kūrinius vežioti po pasaulį.
Penkerius metus gyvenu ir kuriu Briuselyje. Prieš pat savo jubiliejų buvau atlėkęs į Vilnių – surengiau dvi parodas. Jubiliejinę pavadinau „Aukso amžiumi”. Šiemet surengiau keturias parodas, netrukus dar dviejų parodų atidarymai laukia Briuselyje.
Mielai grįžtu į Vilnių. Čia yra mano namai. Kiekvieno miesto aura skirtinga. Daug kam Briuselis nepatinka. O man patinka, nes turi gražų senamiestį, daug meno galerijų, ten nuolat vyksta įvairių renginių, mugių.
Mėgstu kurti didelės apimties paveikslus. Briuselyje dirbu nedidelėje meno dirbtuvėje. Neseniai kelias dienas praleidau Palangoje, tapiau aštuonių kvadratinių metrų kambaryje. Lovą pastačiau prie sienos, ant žemės patiesiau celofaną, kad nepritaškyčiau dažų.
Dažnai sakoma: kuriant didelius paveikslus turi būti erdvi patalpa, kad būtų galima kūrybinį procesą įvertinti iš atstumo. O aš manau, kad atsitraukimas nuo drobės reikalingas tuomet, kai menininkas dar nėra susiformavęs. Profesionalas gali kurti bet kur.
Mano dėstytojas Augustinas Savickas sakydavo: „Nebūtina man dienos šviesa, aš galiu tapyti ir prie dirbtinio apšvietimo.”
Ne visą laiką gyvenime būna taip, kaip nori. Ne visada susiklosto palankios aplinkybės, tada reikia prisitaikyti.
Mano kūryboje vyravo skirtingi spalviniai periodai. Šmaikščiai kalbant, galima prisiminti Pablo Picasso paaiškinimą apie spalvas. Kartą gerbėjų paklaustas apie mėlynąjį periodą, dailininkas racionaliai paaiškino, jog į parduotuvę atvežė daug mėlynos spalvos dažų, o kitokių trūko, tad jis kurį laiką ir tapė mėlynais dažais.
Iš tikrųjų spalvinė gama dailininko kūryboje susiformuoja dėl tam tikros pasaulėžiūros ir patirties. Aš mėgstu keisti spalvas. Nenoriu būti nuobodus. Pastaruoju metu tapau gerokai atviresnėmis spalvomis.
Kiekvienas meną supranta savaip – priima arba nepriima. Čia kaip ir su žmonėmis – su vienais norisi bendrauti, o nuo kitų – bėgti.
Anksčiau, dar gyvendamas Lietuvoje, stengdavausi kasdien prisėsti prie molberto. Jei nepatapydavau, atrodydavo, kad diena praėjo veltui. Ir dabar dirbu daug. Todėl ir paveikslų turiu nemažai. Aš visada gyvenu iš meno.
Kad galėtum pragyventi iš kūrybos, neužtenka vien talento. Gali būti ir nelabai talentingas, bet jei mokėsi bendrauti, užsiimsi savireklama, turėsi vidinio žavesio, verslumo, greičiausiai galėsi iš meno gyventi.
Didžiausias smagumas, kai tavo darbą nuperka nepažįstamas praeivis, paveikslą išvydęs galerijos lange. Briuselyje mano darbams ne kartą taip yra nutikę.
Sunku kalbėti apie svajones. Tarsi manęs kas klaustų, kokio saldainio norėčiau – „Ananasinio” ar „Nomedos”? Man patinka abu.
Nedidelės svajonės pildosi, nors negaliu jų apčiuopti.
Į Marsą skristi nenoriu, šokti parašiutu irgi nenoriu.
Pinigai daro žmogų laisvą, bet ne jie yra svarbiausi. Kur kas vertingiau sveikata, artimi žmonės, draugai, kuriais galima pasitikėti."
