Pernai Karlovi Varų festivalyje laurus nuskynusią ir geriausiu 2012-ųjų Europos fantastikos filmu pripažintą „Aurorą” Prancūzijoje platina kompanija „Helios Films”. Filmas rodomas aštuoniuose nedideliuose šios šalies kino teatruose. Paryžiuje jį galima pamatyti dešimtajame rajone esančiame kino teatre „L’Archipel”.
Nuomonės – įvairios
Šviežias kąsnis neprasprūdo pro prancūzų kino kritikų akis. Lietuvės filmo vertinimai Prancūzijos spaudoje nei labai kritiški, nei pernelyg liaupsinantys.
Prancūzijos kinomanų tinklalapis „Allocine”, sudėjęs dvylika spaudoje pasirodžiusių įvertinimų, „Aurorai” skyrė stiprų vidutinį pažymį – 2,8 pagal penkiabalę vertinimo sistemą.
Kritikų vertinimų paletėje – visi atspalviai nuo tamsesnių iki šviesesnių. Pavyzdžiui, „Telerama” filmą įvertino gana kritiškai: „Vizualusis juostos rezultatas yra daugiau keistas nei įspūdingas, laviruojantis tarp gero ir blogo skonio. Bet kuriuo atveju filmas žiūrėtinas dėl herojų.”
„Le Figaro” savaitinis priedas „Figaroscope” laikėsi neutraliau. Jame buvo paminėta, kad antrasis K. Buožytės filmas rodo, jog lietuvių režisierei „ne taip jau ir blogai sekasi”.
Prancūzų nacionalinis transliuotojas TF1 buvo optimistiškiausias. Jis „vaizduotę prikaustantį” filmą pagyrė dėl jausmingumo.
Į kiną – darbo dienos rytą
Kaip lietuvišką fantastiką priėmė prancūzų publika? Dalis tų, kurie matė filmą, jį labai gyrė. Bet tų mačiusiųjų – nedaug. Ir dėl to tikriausiai kalti ne tik kino kritikų vertinimai.
Pavyzdžiui, Paryžiuje didžiąją dalį praėjusios savaitės K. Buožytės „Aurora” buvo rodoma dirbančiam žmogui itin nepatogiu laiku – darbo dienomis 11 ir 15 valandomis.
Pasidarė smalsu, kas tokiu metu gali eiti į kiną. Praėjusį ketvirtadienį prieš pietus patraukiau į dešimtajame Paryžiaus rajone įsikūrusį kino teatrą „L’Archipel”, kurį žmonės vadina „nedideliu, bet turinčiu savitą dvasią”.
Likus valandai iki rytinio seanso pasitiko užvertos apsauginės žaliuzės, apipaišytos grafičiais. Bilietai parduodami likus penkiolikai minučių iki seanso pradžios. Artėjant filmo rodymo laikui sukirbėjo klausimas: „Jei būsiu viena, ar filmą vis tiek rodys?”
Tada į kino teatrą stumdama vežimėlį su mažyliu užsuko moteris. „Bilietą į vienuoliktos valandos seansą”, – paprašė.
Bilietus parduodantis vaikinas mandagiai paaiškino, kad filmas – ne mažiems vaikams. Po trumpo pokalbio moteris numojo ranka ir pažadėjo užsukti popiet.
Salėje – keturios akys
Netrukus pasirodė dar vienas pusamžis prancūzas. Taigi filmą žiūrėjome dviese. „Aurora” rodoma lietuvių kalba, apačioje bėga prancūziški subtitrai.
Prancūzas jausmingai reagavo į scenas. Beveik tuščioje salėje už manęs sėdintis vyriškis sukikeno, kai pagrindinio filmo herojaus Luko mergina realiame gyvenime supykusi jį pasiuntė: „Eik tu šikti.”
Prancūzas garsiai ir emocingai įkvėpė žiūrėdamas sceną, kurioje Aurora įsipjauna į liežuvį. Jis panašiai reagavo ir sekdamas medikų kovą dėl herojų gyvybės.
„Man nepaprastai patiko filmo tema, nagrinėjanti tarpinę būseną tarp gyvenimo ir mirties. Kartu tai ir meilės istorija. Filmo muzika nuostabi. Aš labai patenkintas, kad juosta pasirodė kino teatruose”, – užkalbintas po seanso pagyrimų negailėjo prisiekusiu kino mėgėju save vadinantis Donnis.
Išeidama pasižiūrėjau, kad kitas seansas numatytas penktadienį 17 val. 40 min. Laikas nuteikė optimistiškiau. Bet žiūrovų ir vėl buvo ne ką daugiau. Filmą žiūrėjome keturiese. Publika buvo drovesnė ir mažiau emocinga.
Daugiau seansų – vakare
K. Buožytės „Aurora” nemažai teigiamos reakcijos iš žiūrovų sulaukė ir internete.
„Reiškinio „Pagaminta Lietuvoje” pradžia? Antrasis ilgametražis lietuvės režisierės K. Buožytės filmas – labai gražus mokslinės fantastikos darbas. Kvazieksperimentinis. Apie meilę ir gedulą”, – internete rašė vienas filmą jau pamatęs žmogus.
Apsilankiusi dviejuose „Auroros” seansuose savęs klausiau, ar lietuvių režisieriui apskritai įmanoma sudominti daugiau Prancūzijos žiūrovų? Turbūt taip. Kai Paryžiaus Pompidou centre buvo rodoma Jono Meko filmų retrospektyva, kurioje dalyvavo autorius, į kai kuriuos seansus netilpo visi norintys.
Tikėtina, kad ir 30 metų lietuvių režisierės K. Buožytės darbą turės galimybę išvysti daugiau dirbančių prancūzų. Šią savaitę daugiau „Auroros” seansų numatyta vakarinėmis valandomis.
Be to, juosta rodoma ne tik Paryžiuje, bet ir Marselyje, Lione, Nicoje, Nante. Gal šių miestų žiūrovai smalsesni lietuvių kino atžvilgiu?
Prancūzija – ne paskutinė stotelė
K. Buožytės „Aurora” bus (kai kuriose šalyse jau buvo) rodomas JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Beniliukso šalyse, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Čekijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Graikijoje.
K. Buožytės filmas apdovanotas daugybėje įvairaus lygio festivalių JAV, Kanadoje, Švedijoje, Ispanijoje, Airijoje, kitose šalyse.
Lietuvoje filmas buvo įvertintas net keliomis "Sidabrinėmis gervėmis".
Filmą „Aurora” prodiusavo nepriklausoma Lietuvos kino gamybos kompanija „Tremora” su „Acajou Films” (Prancūzija) ir „Les Films du Cinema” (Belgija). Filmo gamybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
