2000 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta „Lūžio kartos ir jos mokytojų “ ekspozicija, kurią sudarė XX a. 9-ojo dešimtmečio jaunosios menininkų kartos, po studijų Vilniuje grįžusios į Kauną, bei jų mokytojų, dirbusių Kaune ir vėliau kartu įsitraukusių į bendrą veiklą su mokiniais, darbai.
Eksponuojamų kūrinių autoriais buvo Eugenijus Varkulevičius (g. 1956), Eglė Velaniškytė (g. 1958), Audronė Petrašiūnaitė (g. 1954), Pranas Griušys (g. 1955), Jonas Maldžiūnas (g. 1956), Arvydas Brazdžiūnas-Duse (g. 1960), Arūnas Vaitkūnas (1956–2005). Pastarasis su dailininkais Rimvidu Jankausku-Kampu (1957-1993), Antanu Obcarsku (g. 1958), Eimučiu Markūnu (g. 1959), Mikalojumi Šalkausku (1935–2002), Alfonsu Vilpišausku (g. 1945) įsitraukė į vieną Kauno meninio gyvenimo išskirtinių reiškinių – grupės „Angis“, susibūrusios 1990 m., veiklą.
Tais pačiais metais Kaune atsirado dar viena tapytojų grupė „Keturios“, kurią sudarė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (g. 1958), Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė (g. 1962), Judita Budriūnaitė-Umbrasienė (g. 1955), Aušra Andziulytė (g. 1961). Ekspozicijoje buvo ir dailininkų individualistų, išsiskiriančių savo stiliumi ir į grupes neįsitraukusių, darbų. Tai Laima Drazdauskaitė (g. 1947), Rolandas Karalius (g. 1962), skulptoriai Robertas Antinis (g. 1946), Gintaras Kamarauskas (g. 1957), Vytautas Martišius (1959 – 2000), Danielius Sodeika (g. 1961), Vytautas Umbrasas (g. 1958), Jūratis Zalensas (g. 1952).
Dėl M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos 2006 m. „Lūžio kartos“ ekspozicija buvo uždaryta. Galerija, nuo pat savo įkūrimo palaikiusi pažintį su šiuolaikine daile, rengusi parodas ir ekspozicijas, liko be nuolatinės XX a. pabaigos dailės apžvalgos.
„Lūžio kartos vardai“ nesiekia atkurti buvusios ekspozicijos. Parodų ciklo tikslas pristatyti 9-ojo dešimtmečio buvusius jaunuosius dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste. Dauguma jų iki šiol aktyviai kuria, dalyvauja parodose, jų kūryba yra matoma. Cikle „Lūžio kartos vardai“ siekiama atrasti ir atskleisti „Lūžio kartos“ kaip reiškinio poveikį. Kaip dailininkai prisitaikė prie naujų aplinkybių, kiek dailės institute išmoktos pamokos tebegalioja. Pagaliau devintojo dešimtmečio jaunieji šiuo metu jau yra vyresnės kartos dailininkai, sukaupę tiek bendrakultūrinę, tiek individualią patirtį.
„Lūžio kartos vardų“ ciklas pradedamas tapytojos E. Velaniškytės paroda. Atsiribojimas nuo aplinkos ir pasinėrimas į savo išgyvenimus iki šiol stiprus E. Velaniškytės paveiksluose. Ekspresionistiniais potėpiais išreikštas skausmas, liūdesys dažniausiai yra geltonos spalvos. Eglės geltona portretuose slogi, nerimastinga ir sunki. Parodoje rodydama natiurmortus dailininkė tą pačią geltoną spalvą bando sušildyti, tačiau tuštumos ir nerimo jausmas išlieka. Atrodo, kad dar sovietmečiu išmoktos tapybos pamokos, permainų laikotarpiu patirtas netikrumo jausmas ilgam apsigyveno E. Velaniškytės kūryboje.
