Pramoginiame romane „Naberijus” („Charibdė”) 37 metų portalo lrytas.lt žurnalistė J. Noreikienė pasakoja keistą lietuvės ir demono meilės istoriją. Su romano autore kalbėjomės apie jo atsiradimo aplinkybes.
– Kas paskatino imtis „Naberijaus”? Vaikystės svajonė? Noras skaitytojams pasakyti ką nors svarbaus? Siekis papasakoti dar nepapasakotą istoriją? Troškimas pabėgti nuo tikrovės?
– Aš tiesiog norėjau rašyti tą istoriją – kaip vaikas nori žaisti. Patiko kurti pasaulį, veikiantį pagal mano taisykles. Jaučiau azartą laužydama galvą ir spręsdama mano išgalvotiems herojams mano pačios primestas problemas, ieškodama logiškų pagrindimų. Mane tai tiesiog „vežė”. Įtariu, kai Dievas kūrė šį pasaulį, jis irgi jautė panašų azartą.
Vaikystės svajonės įgyvendinimu tam tikra prasme tai irgi galima pavadinti. Istorijos pagrindas – įtampa tarp dviejų nesutaikomų būtybių, demono ir žmogaus – mane intrigavo nuo mokyklos laikų.
Nuo tada Alminos ir demono istoriją esu bandžiusi rašyti keletą kartų, bet taip ir neužbaigdavau – vis pajusdavau, kad arba forma ne ta, arba nueita neteisinga linkme, arba sumeluota pačiai sau.
– Stephenie Meyer savo populiarioje „Saulėlydžio” sagoje meilės kerais apkrėtė amerikietę paauglę ir vampyrą, o jūs „Naberijuje” pasakojate lietuvės ir demono meilės istoriją. Tačiau akivaizdu, kad tai ne vien meilės istorija. Ką atsakytumėte knygos dar neskaičiusiam žmogui, jei jis paklaustų, apie ką ši knyga?
– Vis vien sakyčiau, kad apie meilę. Tai plati tema. Po to galima detalizuoti, kad tai ne visai įprasta meilė. Kadangi vienas iš herojų yra velnias, neišvengiamai tenka leistis į biblines interpretacijas, bandyti suprasti tą herojų ir pateikti jo įvykių versijas.
Kai pabandai pažiūrėti į žmogų velnio akimis, atsiveriantis vaizdas nedžiugina. Mes iš tiesų esame savanaudės, nedėkingos, neatsakingos, kvailos ir visaip kitaip netobulos būtybės, tikri pasaulio parazitai.
Nenuostabu, kad velnias mūsų nekenčia. Mus mylėti gali nebent Dievas. Bet jei žmogų pamilsta velnias – jau katastrofa.
– Jei manęs paklaustų, kokiems skaitytojams skirta ši knyga, greičiausiai atsakyčiau, kad prozoje ieškantiems ne tikroviško, o vaizduotės sukurto pasaulio, kuris savo ne visada pagrįstu keistumu gali net erzinti nemėgstančius romantinės fantastikos žanro.
Jūsų akimis, kokie skaitytojai turėtų vengti „Naberijaus” kaip velnias kryžiaus, o kokie tiesti į jį rankas lyg vaikas į motiną?
– Rankos turėtų tiestis jau vien dėl to, koks patogus knygos formatas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko tokią išleisti.
Norėjosi knygos, kuri būtų visapusiškai draugiška skaitytojui – telpanti į rankinę, lengva, nebrangi, kad joje nebūtų jokios apgaulės – dirbtinai išdidinto šrifto, milžiniškų paraščių, sukuriančių įspūdį, kad „produkto” daugiau, nei iš tiesų yra.
Pagrindinės „Naberijaus” skaitytojos, manau, bus moterys, bet paties įvairiausio amžiaus ir išsilavinimo. Išsilavinusiam skaitytojui minčių sukels filosofinis knygos lygmuo, bet dėl paprasto ir lengvo stiliaus jis neturėtų trukdyti norintiems su knyga tiesiog atsipalaiduoti.
Jaunos panelės ras svaiginamai romantišką meilės istoriją, vyresnes sudomins painios meilės trikampio intrigos ar detektyvo elementai.
„Naberijus” turi ką pasakyti ir ieškantiems atsakymų į metafizinius klausimus, ir meksikietiškų serialų gerbėjoms.
Tokių, kuriems knygos reikėtų vengti, mano manymu, nedaug. Nepatarčiau „Naberijaus” skaityti davatkoms, kurioms bet kokia improvizacija bibline tematika atrodo šventvagystė, o bet koks velnio ar blogio paminėjimas – satanizmas.
Religingesniam žmogui „Naberijaus” interpretacijos kaip tik gali sukelti įdomių minčių dvasinėmis temomis.
– „Naberijus”, šiaip ar taip, pramoginė literatūra, labiau skirta atsipalaiduoti, pailsėti norinčiam skaitytojui. Vis dėlto tai lietuviškai drovoka meilės istorija, lyg ir stokojanti atviresnių sekso scenų, kurių gali pasigesti net lietuviai, šiuo metu ryte ryjantys E. L. James seriją „Penkiasdešimt pilkų atspalvių”. O gal turėjote priežasčių vengti intymių scenų?
– Taip, turėjau labai rimtų priežasčių. Pati pirmoji „Naberijaus” skaitytoja buvo mano vyresnioji duktė, kuriai dabar 16 metų. Matydama jos ir jos draugių reakciją suprantu, kad paauglės sudarys nemažą, nors gal ir ne pagrindinę, mano skaitytojų dalį.
Demono ir merginos meilė – patraukli alternatyva „Saulėlydžio” vampyrų meilės reikalų žinovėms. Todėl, nors intymių akimirkų knygoje nemažai, jos neišskleidžiamos iki anatominio lygio.
Nemanau, kad emocinis krūvis dėl to nukenčia – veikiau atvirkščiai. Juk tai, kas šiek tiek pridengta, labiau kaitina vaizduotę.
