Nuo studijų laikų kūrinių iki naujausių paveikslų – tokia didžiulė 45 metų menininko L. Cicėno paroda sostinėje surengta pirmą kartą.
Vos įžengus į Rotušę pasitinka keletas provokuojamų menininkų autoportretų. Netoliese pamatai ir naujų darbų – milžiniškų koliažų iš senų fotografijų. Viename jų antikvarinio atviruko užrašas skelbia „Sveiki atvykę į Vilnių”.
Ties laiptais rymo didžiulis sfinksas, o antrajame aukšte stebina įvairios madonų bei tokių istorinių asmenybių kaip Vytautas Didysis interpretacijos.
Didžiulėje L. Cicėno drobėje šalia milžiniškų bičių galima išvysti ir garsiosios britų grupės „The Rolling Stones” narių veidus. Tai ne vienintelė užuomina į tai, kad muzika šio dailininko gyvenime ir kūryboje užima svarbią vietą.
Sukinėdamasis tarp parodų salėje sustatytų spalvotų avilių ir pilstydamas vyną menininkas su „Lietuvos rytu” mielai dalinosi mintimis apie savo gyvenimą ir kūrybą.
– Kaip kilo sumanymas parodyti savo tapybą Rotušėje? Juk visuomet atvirai konfliktavote su valdžia? – paklausiau L. Cicėno.
– Kad Cicai (L. Cicėno pravardė. – Red.) leista surengti parodą Rotušėje, man pačiam labai keista. Žinot, čia daug mistinių sutapimų. Norėdamas ką nors pasiekti kai kada turi nuveikti ką nors nematoma. Man tiesiog paskambino ir pasiūlė.
Žinoma, tai rizikinga. Vakarėlis tik prasideda, o aš esu linksmybių globėjo Bakcho gerbėjas. Vyno ir muzikos per atidarymą neturėtų pritrūkti.
Žmogus gali netikėtai paslysti bet kuriuo momentu.
Kita vertus, visai nesvarbu, kur Cica surengė parodą. Vis tiek visi, kurie jį myli, ateis pasižiūrėti. Žmonės žino mano kūrybos kokybę ir jiems bus įdomu.
Ši paroda – tarsi iššūkis šio mėnesio pabaigoje rengiamai meno mugei „Vilnius Art”.
Kolekcininkai galės palyginti mano darbus ir tai, ką pamatys baltuose „Litexpo” parodų rūmų garduose.
– Todėl ir surengėte tokią išsamią retrospektyvą? Tikitės, kad užklys nemažai pirkėjų?
– Pamaniau, jei visą mėnesį Rotušėje vyks mano paroda, tai kai kuriems aštrialiežuviams reikia parodyti, kad dailėje, kaip ir muzikoje, viskas yra labai įvairu ir muzikalu.
Tie, kurie nieko nesupranta apie meną, tik dar labiau ant manęs supyks. O tie, kurie supranta, ką noriu pasakyti, dar labiau juoksis.
Lietuva – ne tas kraštas, kuriame atgavus Nepriklausomybę suklestėjo menai. Čia vakarykščiai valstiečiai vis dar perka praeities modernistų darbus. O kas nupirks šiuolaikinio meno kūrinį? Juk aš masėms nepataikauju.
– Jūsų kritiškas požiūris į Lietuvą ir jos meną bėgant metams nesikeičia?
– Na, pasižiūrėkite blaiviai, koks šiandien yra Lietuvos dailės piešinys? Pavartykite meno, literatūros žurnalus. Užtenka mesti akį į jų maketavimą. Atsiliekame dvidešimt metų.
Lietuvių dailės patriarchai yra du. Pirmasis – Kazys Varnelis. Stilistiškai jo darbai tikrai geri. Gaila, kad man su juo taip ir nepavyko gerai prisigerti.
Su antruoju didžiūnu Augustinu Savicku man pavyko prisigerti. Jį labiausiai kankino ekspresyviosios, įteisintos lietuvių tapybos garbintojai, kurių šaknys – vokiečių mene.
Man labiau patinka prancūzų tapyba.
Nesu vokietis ir pagal dvasios struktūrą: arba jaučiu, arba ne. Kaip dainininkai Janis Joplin ar Jimas Morrisonas.
– Kodėl pagyvenęs kitose šalyse nusprendėte likti Vilniuje, Užupyje?
– Aš statau savo Katedrą. Nerausiu savo medžio šaknies.
Vilniuje gyvenu jau trisdešimt metų, nors gimiau Tauragėje – vadinamajame kontrabandininkų mieste. Turiu nuotrauką, kurioje mano senelis su pistoletu. Jis nesiskirdavo su Biblija ir pistoletu. Aš, matyt, paveldėjau jo bruožus.
Žinoma, erzina, kai už automobilio statymą prie Rotušės turi suploti didžiulę sumą. Tuomet paveikslo kaina turi būti 10 ar 20 tūkst. litų, kad galėtum oriai gyventi.
Menininkai Lietuvoje – lyg kokie nematomi šachtininkai, nors jų darbas sudaro nemažą valstybės pajamų dalį. Ar kaip tie mažiausi pasaulyje paukščiukai kolibriai, kurie suranda net mažiausią lašelį nektaro.
– Jūs išgarsėjote savo kovomis su atsainiu valdininkų požiūriu į meną ir menininkus. Ar tikėjote, kad pavyks išsikovoti butą Užupyje?
– Gyvenimas yra kova. Esu nutapęs puikų savo advokato, kuris man padėjo laimėti dvidešimt metų trukusias bylas, portretą. Gaila, kad į šią parodą tas darbas netilpo.
Jei vienoje Meksikos įlankoje žvejys iškrinta iš valties, jį gyvą suėda tam tikros rūšies kalmarai. Daugelis mūsų politikų ir valdininkų – būtent tokie kalmarai.
Labai norėtųsi pamatyti, kokius paveikslus ir kokias knygas perka politikai. Pamačius jų kolekciją būtų galima suprasti, ką jie turi galvoje, kokie bus jų darbai.
Kai prieš dešimtį metų norėjau tapti Senamiesčio teatro direktoriumi, valdininkai paklausė, kodėl aš su skrybėle.
Juos sutrikdė, kad rengiuosi ne pagal protokolą. Matyt, teatro direktorius tiesiog negali būti su skrybėle.
Jei statai namą, kas nors būtinai pasakys, kad namas negali stovėti 45 laipsnių kampu. Bet jei tau gražu, kodėl ne? Štai bitės priverstos daryti šešiakampes korių akutes. Visi koriai kampuoti, o viena bitė ima ir padaro apvalų korį. Ne viskas turi būti pagal protokolą. Jeigu darai tai, kuo tiki, viskas įmanoma.
Žinoma, bjauru, kad kriminaliniai dalykai Lietuvoje visuomet svarbesni už kultūrinius. Bet nesakau, kad čia viskas taip blogai. Tarkime, lietuviški produktai yra labai kokybiški. Bent jau dėl maisto ir moterų tikrai negalime skųstis. (Juokiasi.)
Kūrybinis kelias
L.Cicėnas gimė 1967 metais Tauragėje.
Nuo 1982 iki 1986 m. Vilniaus statybos technikume studijavo architektūrą.
Nuo 1990 iki 1995 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Scenografijos katedroje.
Dalyvavo parodose Lietuvoje, Rusijoje, Japonijoje, Čekijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje, kitose šalyse.
