Pagerbti iškilų poetą, estetą, lietuvių poezijos aristokratu vadinamą
H.Radauską pajūryje sumanė scenaristas ir žurnalistas Pranas Morkus.
Šiai idėjai pritarė prozininko Juozo Šikšnelio vadovaujamo Lietuvos
rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus nariai. Atminimo lentą
puošiantį poeto barelfeją sukūrė ne vieno garsaus lietuvių meno ir
kultūros veikėjo atminimą bronzoje įamžinęs skulptorius Algirdas Bosas.
Prie senojo pašto susirinko žmonės, tarp kurių buvo ir LRS pirmininkas
poetas Antanas A. Jonynas, ne vieną romaną ir apybraižų rinkinį išleidęs
politikas, Klaipėdos vicemeras Vytautas Čiapas, filosofas ir rašytojas
Arvydas Juozaitis. Kai ant raudonplytės šimtamečio pašto sienos
pritvirtinta granito plokštė su H. Radausko atvaizdu buvo atidengta, jo
poezijos gerbėjai ir vertintojai prapliupo aplodismentais.
Akmenimis grįstame pašto kiemelyje įvykusioje literatūros popietėje
prisimintas vingiuotas, kažkada sovietmečio cenzorių beveik išginto iš
lietuvių literatūros padangės išeivio H. Radausko gyvenimo kelias, jo
kūryba šiapus ir anapus Atlanto. Nuskambėjo aktorės Irenos
Plaušinaitytės skaitomos H. Radausko eilės. Klaipėdos krašto poetas
Alfonsas Jonas Navickas perskaitė ta proga sukurtą savo eilėraštį.
„Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, - skelbė H.Radauskas, pabrėždamas
ne vien tik apoloniškąją savo kūrybos dvasią, bet ir sąsajas su Europos
poezija, jos tradicijomis. Tai prisiminęs literatūrologas Marijus
Šidlauskas poetą titulavo „lietuviškuoju Homeru“. Mažiau žinomas
H. Radausko eiles perskaitęs poetas, eseistas, Nacionalinės premijos
laureatas Rolandas Rastauskas visus įtikino, kad tikrųjų modernistų
anksčiau ir dabar neblaško politikos, ideologijos, religijos tėkmės.
Gražios H. Radausko pagerbtuvės prasmingai praturtino šeštadienį
uostamiestyje vykusius Poezijos pavasario renginius.
Krokuvoje gimęs H. Radauskas anktyvąją vaikystę praleido Gikonių kaime
(Panevėžio apskritis). Po Pirmojo pasaulinio karo, šeimai pasitraukus į
Rusiją, lankė Novo Nikolajevsko pradžios mokyklą Sibire. Su tėvais
grįžęs į Lietuvą H. Radauskas 1929 metais baigė Panevėžio mokytojų
seminariją. Kauno universitete jis studijavo lietuvių, vokiečių ir rusų
kalbas, dalyvavo Balio Sruogos vadovaujamame teatro seminare.
Su Klaipėda susijęs trumpas H. Radausko gyvenimo epizodas: 1936 metais
jis dirbo centriniame pašte veikusios radiofono studijos diktoriumi -
skaitė žinias, kitus pranešimus. Laidos buvo transliuojamos iš Jakų
gyvenvietėje įrengtos nedidelės stoties, kuri buvo uždaryta, vos tik į
uostamiestį įžengusi Vokietijos kariuomenė užgrobė Klaipėdos kraštą.
Vėliau H. Radauskas dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje
ir rašė eilėraščius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukęs į
Vakarus gyveno Berlyne, Reultingene (Vokietija). Persikėlęs į JAV,
Baltimorėje, o po to Čikagoje dirbo juodadarbiu darbininku. Tik 1959
metais jam pavyko įsidarbinti Vašingtone - Kongreso bibliotekoje.
H. Radausko kūryboje originaliai persiplaka moderni ir klasikinė poezija,
realus pasaulis ir sapnai, pasąmonės vaizdiniai. Jo metaforos -
aštrios, dažnai siurrealistinės, poetas nepripažino jokios mistikos,
miglotų simbolių, neapvaldytų jausmų. Jo eilėraščiai skamba lyg giesmė
vieninteliam dievui šiame nesuvokiamos prasmės pasaulyje - kūrybai.
H. Radauskas išleido eilėraščių rinkinius: “Fontanas“ (1936), „Strėlė
danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955). Už pastarąjį rinkinį jam
išeivijoje skirta Lietuvos rašytojų draugijos literatūros premija.
Lietuvoje sovietmečiu ir vėliau išleisti septyni jo poezijos rinkiniai.
H. Radauskas išvertęs Thomo Manno, Stefano Cveigo prozos kūrinių,
Heinricho Heinės, Anos Achmatovos, Boriso Pasternako eilėraščių.
