Debesys – tai siekiamybė, tikslo nerimas ir viltis, tai, kas trokštama, bet taip nelengvai atrandama, atpažįstama, suvokiama, nors jie gali reikšti ir visai ką kita: grėsmę, baimę, įtampą. Daugelį amžių iš jų buvo spėjama apie derlių, orą, pokyčius gamtoje ir bendruomenėje.
Lotyniškai nimbus – tai debesis, ūkas. Dailė liudija, kad daugelyje religijų nimbas – tai šventumo, dieviškumo, amžinumo simbolis. „Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.“ (Iš 13:21).
S. Vaitiekūno debesys galėtų būti atpažįstami ne tik kaip tradicijų, tikėjimų, religijų atgarsiai, bet kaip ir tiesioginės nuorodos į šiandieną – „debesų kompiuteriją“ (angl. cloud computing) – informacinę erdvę, pasaulį, kuris nuolat šalia, tarp ar virš mūsų kaip debesys, programos, kurių net nereikia įdiegti į asmeninius kompiuterius.
Kūrinių interpretacijos yra galiausiai asmeninės suvokėjo pasaulėvokos klausimas. Menininko užduotis – nurodyti kryptį, akstiną, stimulą arba tiesiog provokuoti sutelkiant į vieną erdvę daugybę to kažko, sunkiai atpažįstamo, apčiuopiamo, įvardijamo, kad žiūrintiesiems atsirastų galimybė ir pamatyti. Tiems, kuriems nepavyko užsiauginti laisvės debesies širdyje, užsiauginti jį bent jau ant palangės. Na ir, žinoma, atlikti neįmanoma – paliesti debesį rankomis.
