Būdavome tokio amžiaus, kai apie tokių tautos herojų mylimąsias, gyvenimo būdą ir psichikos ligas niekas nekalbėdavo (ypač sovietiniais laikais), o vėliau prie šios temos nebegrįždavome, nes jau esą viską žinodavome.
Rūpėjo ne menininko kūryba
Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus noras pažvelgti į M. K. Čiurlionį netikėtu rakursu ir šį norą įgyvendinęs lenkų choreografas Robertas Bondara mus sugrąžino prie temos. Šio bendradarbiavimo rezultatas – dviejų veiksmų baletas „Čiurlionis”. Pirmasis premjerinis spektaklis buvo parodytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) gegužės 24 d.
Simboliška, kad apie M.K.Čiurlionį, įstrigusį tarp lenkiškos ir lietuviškos tapatybės, baleto scenoje prakalbo būtent Lietuvos ir Lenkijos kūrėjai.
Pagrindine baleto tema tapo ne M. K. Čiurlionio biografijos faktai ir jo kūryba, bet asmenybės dvilypumas, ypač išryškėjęs gyvenimo pabaigoje ir nutrėmęs menininką į psichiatrijos ligoninę.
Tai lyg ir atima spektaklio individualybę, nes, atsisakius pagrindinių M. K. Čiurlionio asmenybę apibūdinančių akcentų, baletas įgauna bendresnę, tačiau nuasmenintą prasmę.
Šokėjai – puikūs
Spektaklyje pabrėžiama jau kiek apsivėlusi laiko dulkėmis takoskyros tarp menininko ir bepročio (ne)buvimo idėja. O tam buvo pasirinktas ir ne mažiau padėvėtas asmenybės dvilypumo vaizdavimo būdas, kai tą patį personažą įkūnija du atlikėjai.
Per premjerą M.K.Čiurlionio vaidmenį atliko Marius Miliauskas ir Genadijus Žukovskis. Abu šokėjai pasirodė puikiai – jautė vienas kito nuotaikas, abu nestokojo išraiškingumo.
Tačiau choreografiniu požiūriu idėja nebuvo įgyvendinta iki galo – šokėjų plastika menkai skyrėsi vaizduojant M.K.Čiurlionį viešajame gyvenime ir klaidžiojantį temstančio proto labirintuose, nors choreografiniai beprotybės apraiškų sprendimai buvo gerokai originalesni ir įdomesni nei menininko pasirodymai viešumoje.
Suteikė individualumo
Tris didžiąsias M. K. Čiurlionio meiles įkūnijo trys šokėjos: Rūta Juodzevičiūtė (Marija), Olga Konošenko (Bronislava) ir Anastasija Čumakova (Sofija).
Kiekviena atlikėja savo personažui pasistengė suteikti individualumo, nes choreografine prasme trijų moterų paveikslai labai mažai skyrėsi.
Vis dėlto ryškiausia asmenybė pasirodė A. Čumakova, kuri net ir lyriniuose duetuose sugebėjo išvengti saldaus sentimentalumo. M. K. Čiurlionio ir Sofijos duetai buvo patys geriausi spektaklio epizodai.
Manto Daraškevičiaus sukurtas geriausio M.K.Čiurlionio bičiulio Eugenijaus Moravskio paveikslas pasirodė visiškai bespalvis.
M. Daraškevičius slankiojo paskui pagrindinį veikėją lyg šešėlis, bet koks jo vaidmuo buvo šio menininko gyvenime, taip ir liko neaišku. O juk tai buvo ne mažiau spalvinga asmenybė, rėmusi savo bičiulį finansiškai ir dvasiškai, palaikiusi M. K. Čiurlionio lietuvybės idėją.
Visiškai stereotipinis pasirodė Mirties personažas, kurį įkūnijo Igoris Zaripovas.
Iš tamsaus gobtuvo vis išnyrantis plikagalvę kaukolę primenantis baltas veidas atrodė lyg atklydęs iš viduramžiškų paveikslėlių.
O Mirties žaidimas šachmatais su pagrindiniu spektaklio veikėju – apskritai labai nuvalkiota idėja, kurią naudojo ne vienas šokio ir dramos kūrėjas. Ji „Čiurlionyje” apskritai atrodė kaip svetimkūnis.
Gali priimti iššūkius
Didžiausio pagyrimo nusipelno visa baleto trupė, beveik tobulai įvaldžiusi nuo klasikinio baleto nutolusią ir jai svetimą šiuolaikinio šokio stilistiką.
Nors ir labai muzikali, R. Bondaros choreografija nepasižymėjo ypatingu originalumu, judesiams atlikti nereikėjo specialaus pasirengimo, bet baleto šokėjams tai buvo naujiena.
Kai kuriems dar buvo sunku atsisakyti klasikos manieringumo, vis dėlto trupė parodė, kad gali priimti iššūkius.
Originali, čiurlioniškai erdvi pasirodė scenografija, kurią sukūrė Diana Marszalek ir Julia Skrzynecka (abi – ir kostiumų autorės). Iš viršaus nusileidžiančios tuščiavidurės kolonos priminė šviesos srautus, o perregimos juostų širmos dalijo sceną į atskiras veiksmo erdves ir taip padėjo išryškinti dvilypę herojaus asmenybę.
Tačiau scenovaizdį subanalino važinėjanti lova, į kurią vis įsirangydavo pagrindinis veikėjas. Greta metaforiškų scenografijos elementų ji atrodė pernelyg tiesmuka.
Naujovėmis nepasižymėjo
„Čiurlionio” režisūra jokiomis naujovėmis ir originalumu nepasižymi, nors spektaklio besiužetiškumas ir kai kurie metaforiniai sprendimai klasikinio baleto repertuaro fone atrodo gana švieži.
Tačiau pačioje pabaigoje apsiaustais ir skėčiais nuo scenoje dulkiančio lietaus apsiginklavusi sustingusi minia, nors sukūrė graudulingą ir mistišką atmosferą, vis dėlto labiau priminė kičą ir visiškai neatitiko čiurlioniško simbolizmo ir metaforiškumo.
Atrodo, šis spektaklis, pretenduojantis į nacionalinį, turėtų ilgėliau išsilaikyti teatro repertuare vien dėl savo tematikos.
Bet jei jis, kaip daugelis naujesnio sukirpimo baletų, greitai išnyktų iš repertuaro, vis tiek pagrindinis jo rezultatas – baleto trupės pažadinimas iš letargo miego – būtų pasiektas ir, tikėkimės, atvertų kelius ryškesnėms naujovėms.
Garsai ir judesiai papildė vienas kitą
Muzikologė Živilė Ramoškaitė "Čiurlionį" pavadino vienu labiausiai pavykusių G. Kuprevičiaus darbų muzikiniame teatre. "Kita vertus, keblu išskirti kompozitoriaus indėlį į spektaklį, kuris labiausiai žavi visų komponentų – muzikos, choreografijos, scenografijos, atlikimo meno – vienybe. Tiesa, choreografijos stilius kartais atrodė modernesnis negu muzikos, bet garsų ir judesių kalba organiškai viena kitą papildė. Buvo juntama, kad statytojai dirbo labai glaudžiai bendradarbiaudami ir aiškiai suvokdami, ko siekia. Balete viskas taiklu – ir M. K. Čiurlionio muzikos citatos, ir jo mėgtų instrumentų (fortepijono, choro) panaudojimas partitūroje, subtili „čiurlioniška” spalvų paletė, tauri judesių estetika, nerimastinga psichologinė atmosfera. Šiuo darbu padėtas svarbus akcentas mūsų teatro ir baleto istorijoje. Tai neabejotina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kūrybinė sėkmė. Prie jos daug prisidėjo R. Šerveniko vadovaujamas LNOBT orkestras. Manau, baletas daugeliui žiūrovų gali tapti stimulu geriau susipažinti su M. K. Čiurlionio gyvenimu ir kūryba", - teigė Ž. Ramoškaitė.
