Praėjusią savaitę minint Tarptautinę muziejų dieną 2012 metų muziejininko vardas suteiktas kaunietei, Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus darbuotojai K. Mikuličiūtei-Vaitkūnienei.
Garbingas vardas skirtas už materialinių ir dvasinių vertybių eksponavimą bei populiarinimą.
Muziejininkė, muzikologė, pedagogė, leidinių autorė yra ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė.
Aktyviai moteriai rūpi ne tik savas darbas. Ji neabejinga ir įvairioms negerovėms.
– Daugelis įsivaizduoja, kad muziejininko darbas – nuobodus ir uždaras. Ką iš tiesų veikia šiuolaikinis muziejaus darbuotojas?
– Tikrai, daug žmonių mano, kad muziejininkų veikla atsiduoda naftalinu. Tačiau šiuolaikinis muziejininkas turi daug galimybių reikštis įvairiose srityse.
Tai ne tik muziejinių vertybių kaupimas, saugojimas ir eksponavimas.
Šiandien, vyraujant televizinei popkultūrai, tenka sukti galvas, kaip įdomiau, patraukliau pateikti kultūrines žinias.
Taip atsirado poreikis rengti edukacines programas. Iš pradžių netikėjome, kad tai tinkama forma patraukti lankytojus, raukėmės, jog esame verčiami rengti šou.
Dabar matome, kad tokie projektai pasiteisina. Per žaidimą galima suteikti ir vertingų žinių. Bent kartą apsilankę tokiuose užsiėmimuose, žmonės prisiliečia prie kultūros, grįžta į muziejus.
Kita muziejininkų veiklos sritis – organizuoti renginius, susitikimus, koncertus. Tai – mūsų gyvenimo druska. Tenka bendrauti su ambicingais artistais, atlikėjais, pedagogais.
Priekabių kartais ieško ir lankytojai. Sutinki įvairių žmonių, turi būti budrus, išlaviruoti neskatindamas konflikto.
– Esate ne tik muziejininkė, bet ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus vadovė. Ar abi veiklos paskatino imtis ir parengti ne vieną leidinį apie garsiausius Lietuvos kompozitorius?
– Manau, kad dar viena muziejininko veiklos sritis yra garsių asmenybių gyvenimo tyrinėjimas, publikacijų bei leidinių apie juos rengimas. Man atrodo, kad norint sudominti apie Lietuvos kultūros veikėjus reikia rašyti ne kaip apie stabus, bet kaip apie gyvus žmones.
Tai stengiausi daryti rinkdama medžiagą apie kompozitorių Juozą Gruodį. Tarp jo daiktų pavyko rasti iki tol netyrinėtų saviįtaigos kortelių.
Ant tuščių vizitinių kortelių pusių surašytos tezės: „Aš nesidrovėsiu kalbėdamas su žmonėmis“, „Aš parašysiu nuostabiai gerą simfoniją“, „Mano širdis sveika“. Tokie užrašai atskleidė kitą, nežinomą, tuomet jau profesoriaus pusę, parodė, koks jautrus, pažeidžiamas jis buvo žmogus.
Esu įsitikinusi, kad bet kurioje kultūrinės veiklos srityje neverta užsidaryti ir laukti lankytojų ar skaitytojų. Mums reikia kuo aktyviau skelbti apie savo veiklą. Tokio kolegų aktyvumo kartais pasigendu.
– Kultūros žmonės dejuoja, kad vis stinga pinigų. Valdininkai teigia, kad norint jų sutaupyti ir buvo sujungtos miesto kultūros įstaigos – teatrai, muzikos kolektyvai, muziejai? Kaip vertinate šią reformą?
– Pinigų, žinoma, stinga. Manau, kad geresnė padėtis yra valstybinio pavaldumo muziejuose. Miesto savivaldybei priklausantys muziejai turi patys sukti galvas, kaip užsidirbti.
Pavyzdžiui, už gautus pinigus per edukacines programas, koncertus, renginius, mūsų muziejus restauravo K.Petrausko baldus. Įvairiai lėšų ieško ir kiti muziejai.
Daugelyje stinga normalios technikos, kuri būtina šiuolaikiniams muziejams. Niekam ne paslaptis, kad mums finansavimą skiriantys valdininkai turi keisti požiūrį į kultūrą, suvokti, kad tai – prioritetinė sritis. Bet nejaučiu, jog esame išgirsti.
Naujausias žingsnis – sujungti įvairias kultūros įstaigas – iš pradžių atrodė keistas, nepriimtinas. Galutinis muziejų sujungimas turi įvykti vasaros pabaigoje. Tada ir paaiškės, ar jis buvo logiškas ir geriausias sprendimas.
Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nepražuvome carinio režimo laikais, kai buvo draudžiama lietuvių kalba ir knyga. Čia, žinoma, ironizuoju, bet kultūrininkai išliko visais laikais, nes atsidavusių žmonių niekas negali palaužti.
– Sakote, kad sutinkate nemažai veiklių žmonių. Ar manote, kad visuomenei įtaką galintys daryti intelektualai yra per mažai aktyvūs?
– Pati kultūrinė visuomenė nėra tokia jau neveikli, užsidariusi savo rate. Tikrai įtakingos, iškilios asmenybės, intelektualai mielai ir geranoriškai atvyksta į renginius, neprašo už tai užmokesčio. Juos tereikia pakviesti ir turėti noro išgirsti.
Tačiau gerą įtaką aplinkiniams gali daryti kiekvienas iš mūsų. Man nepatinka posakis „Vienas lauke – ne karys.“ Su tuo visiškai nesutinku.
Kai girdžiu, kad autobuse keikiasi jaunuoliai, mandagiai, bet griežtai juos sudrausminu. Šlykštaus atkirčio niekada nesu gavusi.
Kai pavasarį nutirpsta sniegas, išlenda šiukšlės, jas surenku aplink savo daugiabutį. Tai pamatę žmonės dažniausiai prisideda.
Manau, ir vienas žmogus gali suburti kitus, sudominti savo veikla.
