K. Dragunskaja (g. 1965) - dramaturgė, scenaristė, prozininkė, daugiau nei trisdešimties pjesių autorė. Jos pjesės statomos ne tik akademiniuose teatruose, bet ir teatrinio undergroundo rūsiuose, mėgiamos tiek vyresnių žiūrovų, tiek jaunimo. Jos kūryba - persmelkta nuoširdumu, tikra ir nesumeluota meile žmogui, švelnia romantika ir subtiliu humoru. Kritikai akcentuoja K. Dragunskajos išradingumą, nevaržomą fantaziją, psichologinį subtilumą, sugebėjimą pastebėti charakteringus žmogaus bruožus, nepiktą ironiją ir puikų žodžio valdymą.
Ksenija ne tik rašo pjeses, apsakymus, pasakas vaikams, ji nuosekliai dirba su jaunimu - skaito paskaitas apie teatrą ir literatūrą, veda seminarus. Jos kelionių geografija - nuo Niujorko iki Taganrogo.
Pjesė „Lunačiarskio lunaparkas“ - apie naujų ir senų laikų sankirtas, apie dirbtinį sostinės spindesį ir tikrą provincijos nykulį, grėsmingą visuomenės susiskaldymą, gresiantį socialiniu sprogimu. Ir, žinoma, apie konkrečius žmones - graudokai juokingus, iškritusius iš savojo laiko, tačiau tebegyvus ir tebesvajojančius apie didelį stebuklą, visam laikui pakeisiantį jų mažus gyvenimus. Situacija artima ir nesunkiai atpažįstama ne tik Rusijoje, bet ir pas mus, Lietuvoje. Taip, teisingai pagalvojote - elitas ir „runkeliai“...
K. Dragunskaja apie savo pjesę sako: „Tai labai juokinga ir kartu be galo liūdna istorija apie Maskvą - mano mylimą miestą, kuriame gimiau, ir kuriam netrukus gresia didelė nelaimė. Mažų miestelių gyventojams gimtosios šalies sostinė atrodo tolima, svetima ir priešiška. Tarp mūsų - bedugnė. "Maskva - miestas, kuris patirs daug kančių", - savo apysakoje „Treji metai“ rašė didysis Antonas Čechovas. Ačiū Klaipėdai, pirmajai pastačiusiai spektaklį. Tai, kad šis tekstas jau metus negali įsikūnyti Rusijos sostinės scenoje, byloja būtent apie mūsų teatrų kurtumą dabarties skauduliams, ir tai kelia dar didesnį nerimą. Tačiau reikia tikėtis geriausio...“
