„Naberijaus“ autorė: „Teisingumas – demonų, o ne angelų reikalas“

- Savuoju – be abejo, tikiu. Kitaip nebūčiau viso šito pradėjusi. Tikiu, kad jis bus pajėgus egzistuoti ir be manęs, kad jo gyvenimas kada nors taps tikresnis už mano. Taip kaip, pavyzdžiui, Don Kichoto gyvenimas šiandien tikresnis už Miguelio de Cervanteso. Pagalvokime, ką žinome apie vieną, o ką – apie kitą. Jeigu mano demonui pavyktų šitaip nustumti į šalį mane – būčiau pati laimingiausia.

Kalbant apie demonus ar angelus apskritai – manau, kad visi jie priklauso tai esybių kategorijai, kurios egzistuoja tiktai dėl kažkieno tikėjimo. Taip, kaip Kalėdų senelis. Jeigu vaikai juo netikėtų – jo ir nebūtų. Kokia prasmė būtų kažkam dirbti darbus jo vardu? Angelas tampa labai realus, jeigu tikėdamas jo globa išdrįsti padaryti tai, kam kitu atveju pritrūktum drąsos ir dvasios stiprybės. Velnias tampa realus, kai jo bijai, ir jau vien nuo tos minties viskas pradeda kristi iš rankų.

Angelai ir demonai, mano požiūriu, yra suasmenintos žmogaus savybės, dorybės ir ydos, charakterio bruožai, polinkiai, vedantys į gėrį arba blogį, skatinantys elgtis kilniai arba niekšiškai. Altruizmas ir savanaudiškumas, meilė ir pavydas, pareigingumas ir tinginystė – tai angelai ir demonai, kasdien kovojantys mumyse, sėdintys ant mūsų pečių ir šnibždantys į ausis savus argumentus.

- Ko gero, teisingumui. Taip, teisingumas, tas grynasis, beatodairiškas, bekompromisis, yra ne gėris, o blogis. Tai ir vien įstatymo raide paremta teisinė sistema, kurioje nelieka vietos žmogiškumui, užuojautai, supratimui, išimčiai. Tai ir davatkiškas, visus teisti skubantis teisuoliškumas moralėje. Tai – labai aiškus žinojimas, kad privalo būti taip, ir ne kitaip. Į gėrį tai neveda.

Turbūt daugeliui yra tekę kada nors sutikti žmonių, kurie visiškai nesugeba meluoti. Netgi iš mandagumo ar iš gailesčio. Angelai jie ar velniai? Naberijui aš taip pat suteikiau šią savybę.

Prieš keliolika metų pasimetusi užėjau į Soborą Kauno Laisvės alėjoje. Buvau ką tik iškepta jauna dėstytoja, manęs laukė pirmoji mano gyvenime paskaita. Šalia įėjimo apžiūrėjau parduodamus paveikslėlius, ir akis užkliuvo už vieno, su pavaizduotu Kristaus drobulės piešiniu. Pasižiūrėjau į kitą paveikslėlio pusę, o ten buvo Francois Mauriaco citata: „Teisingumas be gailestingumo – siaubingiausias dalykas pasaulyje“. Šitas principas pritaikomas ne tik vertinant studentus. Daugelyje visuomenės gyvenimo sričių svarbu sugebėti ne tik laikytis taisyklių, bet ir kartais jas laužyti. Laužyti meilės, gailestingumo, užuojautos vardu.

Geriausias velniško teisingumo, kuriuo vadovaujasi ir Naberijus, pavyzdys galėtų būti Immanuelio Kanto teisingumo samprata. Ir šio filosofo moralės samprata, kildinanti ją iš proto ir beveidžio objektyvumo, yra šiurpi. Jo požiūryje į teisingumą išlieka panašus principas. Pagal I. Kantą, bausmės reikalingos ne siekiant perauklėti nusikaltėlius, netgi ne atbaidyti nuo nusikaltimo, o kaip atoveiksmis už padarytą neteisingą veiksmą. Savotiškas „kosminės pusiausvyros“ atstatymas. Kitaip tariant, bukas, beatodairiškas, niekam naudos neduodantis kerštas.

- Naberijaus vardas Renesanso laikais buvo padarytas iš senovės graikų mitinės būtybės Cerberio vardo – trigalvio šuns, saugančio įėjimą į mirusiųjų pasaulį. Demonizuoti kitų religijų ir kultūrų dievus bei mitines būtybes buvo būdinga daugeliui religijų – krikščionybė čia ne išimtis.

Magijos vadovėliuose, arba grimuaruose, Naberijus buvo pristatomas kaip Pragaro markizas, valdantis 19 legionų demonų, pasirodantis trigalvio šuns, varno, juodos gervės pavidalais. Instrukcijose buvo nurodoma, kad kviečiant šitą demoną naudojama raudonos spalvos žvakė. Magijos ekspertai surašė savo pastebėjimus apie Naberijų – kad jis labai intelektualus, iškalbingas, šneka kiek prikimusiu balsu ir paklaustas sako tiesą. Toks jis ir mano knygoje.

- O kodėl gi ne? Gal jau užteks menkinti save ir galvoti, kad viskas, kas pasauliniu ar „kosminiu“ požiūriu reikšminga, gali vykti bet kur, tik ne pas mus. Mažas grumstas, atsidūręs atitinkamoje vietoje atitinkamu laiku, apverčia milžinišką vežimą. Mūsų šalies istorija žino tokių atvejų. O mano istorijoje niekuo neišsiskirianti mergina iš mažos šalies – Lietuvos – sugriauna galingo demono likimą, priverčia jį pakeisti „kursą“.

Iš tiesų „Naberijus“ – labai patriotiška knyga. Nors Naberijaus ir jį įsimylėjusios mergaitės istorija galėtų sėkmingai skleistis bet kur, netgi „mitiniais laikais mitinėje vietoje“, aš sąmoningai pasirinkau mūsų šalį. Kaip lietuvė tiesiog privalėjau tai padaryti. Kas daugiau padarys Lietuvą visatos centru, jeigu ne mes patys?

- Aš mėgstu savo darbą, man patinka reikšti mintis raštu. Bet grįžus po darbo dienos, suprantama, perjungti smegenis iš pasaulio aktualijų – aviakatastrofų, siautėjančių maniakų, Artimųjų Rytų konfliktų, braškančios Europos Sąjungos – į fantastikos ir romantikos pasaulį nėra lengva.

Paprastai rašydavau savaitgaliais, per atostogas, atsiribojusi nuo namų aplinkos ausinėse įjungta muzika. Pagrindinę Naberijaus istorijos dalį parašiau per motinystės atostogas, kai jaunėlė miegodavo arba būdavo lauke su tėčiu. Dar prieš išeidama motinystės atostogų žinojau, kad per jas rašysiu knygą. Idėja galvoje sukosi jau seniai. Galėjau rinktis – arba dabar, arba pensijoje.

- Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, kai buvau maždaug šešiolikos. Tada parašiau pirmą, dar visai vaikišką demono ir jo aukos meilės istorijos variantą su tragiška pabaiga. Vėliau, būdama studentė, buvau grįžusi prie tos temos ir bandžiau suteikti jai tinkamesnį pavidalą, bet sumanymo taip ir neužbaigiau.

Mistika, blogio tema mane visada intrigavo ir traukė. Ypač įdomu pabandyti perprasti blogio logiką, suprasti, dėl ko kartais apsisprendžiama ne gėrio naudai. Tas kelias toli gražu ne visada būna iracionalus ir nelogiškas. Priešingai – blogio logika būna netgi išties „užmušanti“.

- Kiek yra etinių teorijų, tiek ir blogio apibūdinimų. Pačia bendriausia prasme blogis – gėrio priešingybė. Tai, kas laikoma nepriimtina moraliniu, socialiniu, ontologiniu požiūriu. Bet blogis, kaip ir gėris, yra santykinis dalykas – tai blogis arba gėris kažkam. Kadangi apie blogį mąsto žmogus, tai kalbama apie blogį žmogui. Erkės yra blogos, nes siurbia kraują ir platina ligas. Bet ar erkės yra savaime blogos? Ar žmogus lygiai taip pat nėra blogis kažkam kitam, kam jis trukdo egzistuoti, su kieno interesais susikerta jo interesai?

Savo knygoje parodau, kad žmogaus egzistavimas susikerta su demonų interesais. Demonai – kantiškos šaltai racionalios būtybės – trokšta, kad pasaulis būtų tobulas, veikiantis pagal nekintamus „kosminio proto“ nustatytus dėsnius, o čia staiga atsiranda netobulas padaras su laisva valia iš išdarko visą harmoniją. Negana to, jis nusipelno Dievo atleidimo ir meilės. O jie, teisingumo ir iš proto kylančios tvarkos sergėtojai, pasmerkiami už tai, kad nenori susitaikyti su žmogaus netobulumu ir atsisako jį mylėti. Kas belieka demonams? Tiktai kenkti savo priešui ir bausti jį už prasižengimus. Visa bėda, kad jiems patiems tokia veikla laimės nesuteikia. Jie išlieka pikti, nusivylę ir kankinami pavydo.

- Leisti sau atsisakyti pažodinio teisingumo, išdrįsti mylėti. Neprisirišti prie to, kas manai esantis, ir tiesiog būti. Tapti „niekuo“ ir gyventi dėl savęs reikia nemažos drąsos. Nedaug kam iš mūsų tai pavyksta.

- Ne, nesu tokia drąsi.

- Toks buvo sumanymas. Leidyklos „Charibdė“ redaktorė įsiklausė į visus mano pageidavimus ir parinko puikų sprendimą. Norėjau knygos, kuri būtų visapusiškai „draugiška skaitytojui“. Knyga skirta skaityti, o ne kambariui papuošti. Todėl turi būti patogi paimti, lengva, telpanti į rankinę. Kieti viršeliai, „plytos“ formatas daromi ne dėl naudos skaitytojui, o dėl autoriaus tuštybės ir leidyklos noro nuplėšti iš skaitytojo kuo daugiau pinigų.

Taip pat nekenčiu skaitytojų apgaudinėjimo, trumpą kūrinuką išpučiant iki storiausios knygos, darant didžiulį šriftą ir paliekant milžiniškas paraštes. Mano knygoje nieko panašaus nėra. Noriu, kad skaitytojas nudžiugtų, joje radęs daugiau, nei tikėjosi, o ne priešingai.