Muziejuje eksponuojamas vienas iš ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų - Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Vytauto raštas, kuriuo jis žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Pirmą kartą visuomenei bus rodomi
archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Ankstyvąją visuomenės krikščionėjimo istoriją liudija simbolinė liūto skulptūra.
Žemaičių vyskupų pastangomis išleisti katekizmai ir giesmynai, vyskupų bibliotekose buvusios knygos, skirtingų laikotarpių
krikštyklos atskleis žemaičių christianizacijos procesą.
Pirmą kartą rodoma visa 40-ies žemaičių vyskupų portretų galerija - geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys, popiežių
bulės, fundacijų aktai. Vyskupijos ribų kaitą ir parapijų tinklo raidą iliustruoja žemėlapiai ir XIX-XX a. pradžioje fiksuoti
bažnyčių vaizdai.
Svarbi parodos eksponatų grupė - aukštųjų dvasininkų insignijos: vyskupų pastoralai, pektoralai, vyskupo Motiejaus
Valančiaus žiedas, kanauninkų kryžiai. Įspūdingas 1900 m. Prancūzijoje, Lione, išaustas iškilmingas liturginių drabužių
komplektas.
Detaliau su parodos tematika bus galima susipažinti planuojamoje išleisti parodos knygoje.
Istorikų teigimu, prieš 600 metų įvykęs žemaičių krikštas buvo svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai - juo buvo užbaigtas žemyno christianizacijos procesas.
1387 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvedus krikščionybę, žemaičiai liko vienintelė Europoje pagoniška sala.
Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija tuomet priklausė, nieko nenuveikė žemaičių evangelizacijos ir christianizacijos labui. Po
triuškinamos 1410 m. lietuvių ir lenkų pergalės Žalgirio mūšyje prieš Kryžiuočių ordiną Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas
1413-1417 m. ėmėsi žemaičių krikšto. 1414 m. Konstancos Bažnyčios susirinkime Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras buvo įgalioti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą.
Vyskupijos centru buvo pasirinkti Medininkai (dabar Varniai) ir pirmaisiais savo gyvavimo šimtmečiais ji buvo vadinama Medininkų vyskupija. Pirmuoju žemaičių vyskupu 1417 m. spalio 24 d. Trakuose pašventintas Motiejus I, gerai mokėjęs lietuvių kalbą.
Sistemingai lavinti ir ugdyti kunigai pradėti prie Varnių katedros XVII a. pradžioje įsteigtoje seminarijoje. Vyskupų
Merkelio Giedraičio, Stanislovo Kiškos, Jurgio Tiškevičiaus dėka katalikiškoji reforma davė savo vaisių. XVII a. pirmoje pusėje
Žemaitijoje sparčiai pradėjo kurtis vienuolynai: pranciškonai observantai (bernardinai), dominikonai, karmelitai. Iki XVIII a.
įsikūrė rokitai, pijorai, bazilijonai ir benediktinai.
Carinės okupacijos metais Katalikų Bažnyčiai prasidėjo sudėtingas išbandymų laikotarpis. Po žiauraus 1863 m. sukilimo
nuslopinimo carinė valdžia perkėlė vyskupijos centrą kartu su kunigų seminarija iš Varnių į Kauną, pakeitė vyskupijos
administracines ribas, uždarė dalį vienuolynų, draudė remontuoti bažnyčias ir statyti naujas. Dar vyskupo Merkelio Giedraičio
pradėtus darbus, siekiant skleisti tikėjimą prie Bažnyčios priartinant lietuviškąją kultūrą ir kalbą, XIX a. antroje pusėje
aktyviai tęsė vyskupas Motiejus Valančius.
