Vertindama spektaklį laikraščio „Russkaja gazeta“ apžvalgininkė Ana Galaida pabrėžė, kad „S. Waltz, viena svarbiausių šio laiko avangardisčių, savo pastatymui gavo ką tik atidarytą "Marijinką II". Abstrakčios linijos, stiklo ir metalo junginys buvo tinkamas šio „Pavasario“ kontekstas. O ažiotažas, kurį kelia naujasis teatras, priviliojo į premjerinius spektaklius daugybę publikos, kuriai S. Waltz vardas – tuščias garsas.
O juk tai choreografė, prie kurios darbų šiandien prikaustytas viso pasaulio dėmesys. Todėl patį faktą, kad Marijos teatras sugebėjo prisikviesti šią daugelio laukiamą asmenybę, galima vertinti kaip pergalę“.
Recenzentės nuomone, choreografė „tyrinėja I. Stravinskio partitūrą susidomėjusi ir atsiribojusi kaip mokslininkas biologas. S. Waltz „Šventajame pavasaryje“ virš nuolat persigrupuojančio vyrų ir moterų sambūrio nuo pat pradžių yra pakibęs smailus daiktas. Iš pradžių jis vos pastebimas, bet ilgainiui iš lėto leidžiasi. Žmonių agresija nėra bauginanti ir aukos jie nepasirenka: tiesiog tam tikru momentu viena iš dalyvių atsiranda tiesiai po strėle“.
A. Galaida daro išvadą, kad S. Waltz „atsivežė iš Berlyno ne tik reputaciją, bet ir profesinį meistriškumą. Tačiau „Šventasis pavasaris“, kurį yra interpretavę dešimtys choreografų, netapo jos atradimų pretekstu: S. Waltz tik parodė, kad turi supratimą ir apie pagoniškus ritualus, ir apie minios instinktus, ir apie moterų agresyvumą, ir jų pasyvumą. Šito „Pavasario“ pasaulyje nėra ne tik siužeto rudimentų, kaip tai kadaise buvo pirmajame Vaclavo Nižinskio ir Nikolajaus Rericho pastatyme. Čia nėra net vienos temos“.
Dmitrijus Cilikinas laikraštyje „Delovoj Peterburg“ pabrėžia dar vieną S. Waltz „Šventojo pavasario“ scenografijos elementą – tikros žemės krūvą scenos viduryje: „Šitą krūvą šokėjai iš pradžių tai įnirtingai, tai meditatyviai judėdami stropiai apeina, bet palaipsniui įlipa į ją tai viena koja, tai abiem, trypia, drabsto, kelia dulkes. Dirbti su gamtos medžiagomis ir stichijomis šiuolaikiniam šokiui seniai įprasta, užtat baletui nauja. Bet Marijos teatro artistai, tarp jų ir pagrindiniai, tiesiog atsiduoda šiai estetikai it.
(...) S. Waltz sugeba ir dėlioti iš kūnų išraiškingas kompozicijas, ir gražiai rikiuoti juos scenoje. Iš viso to, ką mačiau, man didžiausią įspūdį darė agresijos tema: čaižančios, nemotyvuotos, grįžtamosios – štai vyrai trenkia moteris ant žemės lyg lavonus, lyg mėsą, o štai moteris, sėdėdama ant gulinčio vyro nugaros, įniršusi jį lupa.“ Recenzentas nusprendė, kad būtent dėl agresijos „Šventajame pavasaryje“ viskas atrodo „kažkaip lyriškai atpažįstama“.
O lėtai besileidžiantį ant vyrų ir moterų milžinišką smaigalį D. Cilikinas laiko S. Waltz pranašyste: „Čia, aišku, apvaisinimo metafora, bet ką ji reiškia mūsų miestui būtent dabar? Baisu ir pagalvoti...“
