Kuria ateities planus
Festivalyje 30-metė I. Kuniskis pristatė kompoziciją „Išėjau pieno“ („Gone to Get Milk“). Tai - pirmasis Ievos spektaklis, tačiau neprisvilęs kaip pirmas blynas. Jis buvo puikiai įvertintas tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Resolution!“.
Nuo tos akimirkos I. Kuniskis ėmė greitai kopti šokėjos ir choreografės karjeros laiptais, tačiau iki šiol apie ją buvo girdėję nedaug lietuvių. „Savame krašte pranašu nebūsi. Tikiuosi, kad pasirodymai Vilniuje ir Palangoje man padės užmegzti naujų ryšių. Būtų be galo smagu dirbti tarp dviejų šalių“, - tikino Ieva, šiuo metu gyvenanti Didžiojoje Britanijoje.
Tačiau tai nėra galutinė I. Kuniskis stotelė. Kai Ievos paklausiau apie ateities planus, jos veidas nušvito. Puse lūpų choreografė prasitarė, kad derina išvyką į Pietų Ameriką. Ten turėtų pristatyti patobulintą ir pailgintą spektaklio „Išėjau pieno“ versiją.
I. Kuniskis planuose - ne vien gastrolės. Šiuo metu ji pradėjo naują projektą, kurį drąsiai būtų galima pavadinti šokėjų dienoraščiais: šokėjas soliniu pasirodymu papasakos savo biografiją. „Apie šį projektą nuolat kalbamės su Helen Aschauer (ji šoka spektaklyje„Išėjau pieno“. - Aut.). Jai ši idėja labai įdomi, bet kartkartėmis ji atsisuka į mane ir sako: „Ieva, kaip bus baisu!“ Taip, bus baisu, bet bus ir gera. Juk nagrinėti savo gyvenimą - tikra prabanga“, - įsitikinusi I. Kuniskis.
Nesitikėjo tapti šokėja
Pirmą kartą į šokio pamokas pas Jekateriną Deineko Ieva nuėjo būdama 16 metų. Tačiau tuomet I. Kuniskis nesiejo savo gyvenimo su šokiu. Tai buvo tik būdas atsipalaiduoti, išmokti ko nors naujo. Viskas pasikeitė, kai Ieva emigravo į Didžiąją Britaniją, kur studijavo grafinį dizainą ir fotografiją.
„Gyvendama Oksforde savo malonumui vaikščiojau į šokio pamokas. Po tų poros valandų studijoje mane apimdavo pilnatvės ir pasitenkinimo savimi jausmas. Vieną vakarą eidama namo nutariau surizikuoti - viską mečiau ir persikrausčiau į Londoną. Per 10 minučių nusprendžiau studijuoti šokį vis dar netikėdama, kad pradėsiu šokėjos karjerą“, - prisipažino I. Kuniskis.
Vilniuje, Pilies gatvėje, gurkšnodama kavą Ieva svarstė, kad savo, kaip šokėjos, sėkme netikėjo dėl lietuviams būdingo nepasitikėjimo savo jėgomis. Požiūrį į save I. Kuniskis pakeitė tik po dvejų metų.
„Buvau įsitikinusi: jeigu nepradėjau mokyti baleto nuo trejų metų, niekada ir nebūsiu šokėja. Juk į pirmąją baleto pamoką nuėjau 23 metų! Teko kovoti su įsitikinimu, kad negaliu šokti. Mokydamasi visą laiką per petį žiūrėjau į kitus. Prireikė laiko, kol suvokiau, kad man nereikia savęs varžyti.
Jeigu būčiau likusi Lietuvoje, niekada nebūčiau tapusi šokėja. Nenoriu negražiai sakyti, bet lietuviai mėgsta teisti aplinkinius. Deja, man tai irgi buvo įdiegta“, - atviravo pašnekovė.
Mokėsi ir iš vaikų
Gyvenimui I. Kuniskis užsidirba fotografuodama, tačiau imasi įvairiausių projektų. Pavyzdžiui, bendradarbiaudama su kita choreografe sukūrė šokio kompoziciją, skirtą kavinės erdvei, sukūrė trumpametražį filmą apie šokį, festivaliui „Big Dance“ ruošė 8-12 metų vaikus. Pastaroji patirtis, pasak Ievos, jai buvo įsimintiniausia.
Iki tol jai niekada neteko dirbti su vaikais, tad I. Kuniskis nė nežinojo, kaip prie jų prieiti, kaip paskatinti šokti, jei jis to dar
nebuvo daręs. Tai truputį baugino.
„Turėjau atrasti, kas vaikus įkvepia. Jei per daug užsižaisdavau, jiems pasidarydavo nuobodu. Ryšio palaikymas tapo žaidimu, iš kurio pati turėjau ko pasimokyti“, - juokėsi I. Kuniskis.
Ievai neteko ilgai laužyti galvos. Per pamoką ji paklausė, ko vaikai labiau norėtų: išmokti dar vieną trumpą šokį ar imtis kūrybinės veiklos. Spigūs vaikų balsai, reikalaujantys kūrybinio darbo, itin pradžiugino lietuvę.
„Vaikai duoda tiek daug! Jie tiesiog skleidžia energiją, norą šokti, kurti. Norėčiau atrasti tą patį arkliuką dirbdama su suaugusiaisiais. Jie turi daug kompleksų ir suvaržymų, kuriuos reikia laužyti“, - sakė Ieva.
Spektaklį įkvėpė dailininko darbai
„Išėjau pieno“ - tai fizinio teatro spektaklis, kuriame trys bendros erdvės ir bendros praeities siejami žmonės balansuoja tarp komiškos, beviltiškos, absurdo jausmą sukeliančios rutinos. Kaskart užtrenkdamas duris tikiesi nuo viso to pabėgti, o galiausiai tik nueini parnešti pieno.
Spektaklyje atliekami emocionalūs duetai ir solo partijos, šokėjų nuotaikos svyruoja tarp švelnumo, užslopintos agresijos ir apatijos.
I. Kuniskis pasakojo, kad sukurti „Išėjau pieno“ ją įkvėpė dailininko Francio Bacono darbai. „Žiūrint į jo triptikus apėmė vienatvės ir saviizoliacijos jausmas. Nors kūriniai ryškūs, juose slypi kažkas, kas labai slegia. Išėjusi iš parodos dar kurį laiką tai jutau“, - prisiminė Ieva.
Po to ji ėmė domėtis F. Bacono kūryba ir gyvenimu, mėgino suvokti, ką jautė lankydamasi jo parodoje. Kai emocija pasidarė aiškesnė, prasidėjo kūrybinis darbas studijoje.
