Sukūrė įsimenamus personažus
Pirmą kartą „bohemiečių“ spektaklį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru kūrė režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir maestro Gintaro Rinkevičiaus suburta vien lietuviška komanda, išskyrus Ferandą dainavusį makedonų tenorą Blagojų Nacoskį.
Dar neseniai buvo sunku įsivaizduoti, kad aukštojo vokalinio pilotažo reikalaujančiam W. A. Mozarto veikalui pavyktų suburti nepriekaištingą lietuvių solistų ansamblį. Vilniaus miesto operai tai beveik pavyko.
Premjeros atradimu tapo Lietuvos operos scenose dar nekūrusios Viktorija Kaminskaitė ir Jurgita Adamonytė. Jos ne tik įspūdingai dainavo, bet ir sukūrė įsimenamus personažus: J. Adamonytė – aistringą ir veržlią Dorabelą, V. Kaminskaitė – romantišką ir jausmingą Fiordilidži. Lietuvoje, ko gero, nėra dainininkės, kuri taip techniškai, stilingai ir muzikaliai atliktų sudėtingas Fiordilidži arijas, tapusias spektaklio vokalinėmis viršūnėmis. Net 1998-ųjų Vilniaus festivalio teatralizuotame „Visos jos tokios“ pastatyme su tarptautine trupe, iki šiol laikytame šios operos atlikimo etalonu Lietuvoje, Fiordilidži partija buvo kupiūruota.
Laisvai po W. A. Mozarto stichiją nardė ir daug kartų Ferandą įvairiose scenose dainavęs B. Nacoskis bei Giulielmo vaidmeniu debiutavęs Kostas Smoriginas. Mažiau patyrusiems W. A. Mozarto interpretuotojams Tadui Girininkui (Don Alfonsas) ir Viktorijai Miškūnaitei (Despina) pažaboti stiprius savo balsus padėjo vokalo pedagogė iš Londono karališkosios operos „Covent Garden“.
Verti geriausių scenų
Sceną įrėmina grakštus, ištapytas namukais lyg ornamentais portikas. Jos gilumoje – tokie pat namukai ritmingai kyla į kalną, kurį raižo jachtų stiebų smailės, styrančios už paplūdimio lieptų. Tarp portiko kolonų kaip užuolaida slankioja žaliuzių sienelė.
Tokioje šiltų rusvų ir gelsvų atspalvių erdvėje užsimezga tragikomiška dviejų porų santykių drama, vilniškių statytojų perkelta iš XVIII amžiaus Neapolio į mūsų dienų Kaprio salą Italijoje.
„Visos jos tokios“ elegantiško scenocvaizdžio kūrėjas Marijus Jacovskis pirmasis po brito Dicko Birdo išdrįso imtis didelio darbo, anot jo paties, pragaištingoje Kongresų rūmų erdvėje. Lietuvis nekurdamas įstabių mechanizmų ją suvaldė ir netikėtai išplėtė. Net gausus rekvizitas operos finale neužgriozdino scenos – skoningai derėjo skaidrios medžiagos ir įmantrios detalės.
„Mane žavėjo D. Birdo darbai ir jo sugebėjimas sukurti teatrui nepritaikytuose Kongresų rūmuose daug paveikslų vienam spektakliui. Iš karto pasakiau režisierei, kad net nebandysiu to daryti“, – prisipažino M. Jacovskis.
Jo scenovaizdis ne tik stilingas, bet ir mobilus. Kaip tik to iš scenografo tikėjosi D. Ibelhauptaitė. Mat operą viliamasi rodyti ir kitose erdvėse. Premjeroje apsilankę agentai iš Anglijos pripažino, kad „Visos jos tokios“ pastatymas vertas geriausių Europos scenų.
Negailėjo komplimentų
Ko gero, publika svetur jį sutiktų karščiau nei Lietuvoje. Kongresų rūmuose po nuostabių duetų, ansamblių ir arijų klausytojai vos susiprasdavo paploti. Atrodė, kad jie susirinko ne į operą, o pasižiūrėti dramos spektaklio. Bet muzikos profesionalai privačiuose pokalbiuose negailėjo komplimentų dainininkams.
Tiesa, kurį laiką spektaklis rutuliojosi lyg smagus maskaradas, kurį režisuoja cinikas Don Alfonsas ir lengvabūdė laputė Despina (V. Miškūnaitei prilipęs vaidmuo!), siekiantys išskirti mylimuosius. Tačiau ansamblis po ansamblio, arija po arijos buvo artėjama prie gyvenimo išminties klodų.
W. A. Mozartas vienoje gražiausių savo operų su švelnia ironija ir liūdesiu kalba apie nepastovią žmogaus prigimtį, nepasotinamą laimės troškimą, blaškymąsi tarp tikrų ir tariamų jausmų.
„Buvo jaučiama, kad publika nesuvokė solistų kalibro, jų dainavimo kokybės. Man tai kelia depresiją“, – po spektaklio atsiduso D. Ibelhauptaitė. Tačiau menininkė tiki, kad ir ši problema išsprendžiama – tereikia įpratinti žmones dažniau lankytis spektakliuose.
„Mano vyras Dexteris iš pradžių taip pat nesuprato, kas ko vertas operoje. Bet dabar solistai jam jau neatrodo vienodi“, – dėstė režisierė.
Įsiliejo ir studentai
Operos „Visos jos tokios“, kurią galima pamatyti penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, statytojai žada nenuleisti aukštai iškeltos spektaklio kartelės. Leipcigo operoje dirbanti V. Kaminskaitė ir Italijoje gyvenanti J. Adamonytė dainuos jame ir ateityje. Be to, rudenį į kūrinį įsilies Edgaras Montvidas ir Lauryna Bendžiūnaitė.
„Turėsime geriausią lietuvišką solistų sudėtį, kokia apskritai įmanoma“, – džiaugėsi D. Ibelhauptaitė.
Be viso kito, pirmoji Vilnius miesto operos premjera sėkmingai pradėjo ilgalaikio bendradarbiavimo su Lietuvos muzikos ir teatro akademija programą. Į operą „Visos jos tokios“ sklandžiai įsiliejo akademijos studentų ansamblis, parengtas Česlovo Radžiūno. Ateityje trupę norima paversti įvairių specialybių būsimųjų teatralų eksperimentine baze. Gal ateis laikas, kai nereikės dairytis ir solistų užsienyje?
Pikantiškos scenos netrukdė muzikai
Muzikologė Živilė Ramoškaitė teigė maloniai nustebinta šio D. Ibelhauptaitės pastatymo, nes ankstesni režisierės darbai jai nepatiko.
„Ir šį kartą buvo noro pataikauti konjunktūrai, persūdytų scenų, bet tai normalu. Kiekvienas laikotarpis turi savo ribas. Dabartinei kartai reikia viską pateikti aiškiau ir ryškiau, kad suprastų, apie ką kalbama.
Manęs nenervino net statistų porelės, ėjusios paplūdimiu per arijas. Vis dėlto nebuvo peržengta riba, kai trukdoma klausytis muzikos. O šioje operoje muzika – svarbiausia. Ji tokia nuostabi, kad verčia nepastebėti nepatinkančių detalių, juolab kai atlikimas yra geras.
W. A. Mozartas genialiai supynė savo operoje žaismę su minoru, ironija, skausmingomis arijomis ir dramatizmu. Joje yra visko. Prie retorinių operos figūrų, mano akimis, tiko artistų minos, gestikuliavimas, scenos. Režisierė paisė libreto, o veiksmo perkėlimas į mūsų laikus – smulkmena, nes visi taip daro. Man patiko ir scenos erdvė.
Svarbiausia, kad operą „Visos jos tokios“ tokiu aukštu lygiu gali padainuoti savi solistai. V. Kaminskaitę ir J. Adamonytę reikėtų dažniau kviesti į Lietuvą – jos buvo puikios. K. Smoriginas scenoje jautėsi kaip namie. Atrodė, kad dainavimas ir vaidyba jam teikė didelį malonumą. Jo Giulielmas, palyginti su Oneginu „bohemiečių“ spektaklyje, – kaip dangus ir žemė. Nepriekaištingai padainavo ir makedonietis B. Nacoskis. Jo balso pobūdis – kaip tik W. A. Mozarto muzikai. Gerai parengtos buvo choro partijos ir ansambliai. Komplimentai G. Rinkevičiui“, – tokia muzikologės Ž. Ramoškaitės nuomonė apie operos „Visos jos tokios“ spektaklį.
