Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gegužės 11 dieną A. Sendas ir kitus britų choreografo Timo Rushtono vadovaujamos trupės šokėjus išvysime tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis” spektaklyje „Meilės dainos”.
Prieš kelionę į Lietuvą A. Sendas pasakojo apie T. Rushtono spektaklį ir apie tai, ką šokėjui reiškia būti Danijos šokio teatro trupės nariu.
– Ką išgyvenate pasinėrusi į šokio ir džiazo muzikos spektaklio „Meilės dainos” atmosferą?
– Spektaklis šokio kalba pasakoja apie tai, ką mes žinome apie meilę. Paprastai ir iš esmės. T. Rushtonas norėjo sukurti smagų, gal kiek tiesmuką, bet meniniu požiūriu nebanalų spektaklį. Manau, jam tai pavyko, nes kaskart šokdama „Meilės dainose” patiriu skirtingus jausmus.
Spektaklyje skambanti muzika – danų vokalistės Caroline Henderson atliekamos džiazo aukso fondo dainos – labai stipri. Šokis ir džiazas – paveikus derinys ne tik žiūrovams, bet ir mums, šokėjams.
Aš šiame spektaklyje jaučiu muziką kaip stiprų partnerį, kuris veda paskui save, diktuoja lengvą, tekantį judesį ir įtikina, kad meilė ir visas gyvenimas apskritai yra džiazas. Kartais priartėjantis prie kičo ribos, kartais sudėtingas. Bet kuriuo atveju meilės tema scenoje – tikras iššūkis.
– Žiūrint „Meilės dainų” ištraukas atrodo, kad šokėjai yra visiškai atsipalaidavę, tarsi būtų ne scenoje, o repeticijų salėje, kad viskas lengva ir paprasta. Ar šis įspūdis teisingas?
– Džiaugiuosi girdėdama, kad mes neatrodome išsekę. Bet iš tiesų šis spektaklis šokėjams yra sudėtingas. Jam reikia didžiulės fizinės ištvermės – nuolatos esame scenoje, nėra jokio atokvėpio, judesiai anaiptol nėra tokie lengvi ir paprasti, kaip atrodo.
Tiesa, yra ir improvizacijos akimirkų – tada galime labiau įsijausti į emocinį spektaklio turinį ir džiazuoti. Mums – keturiolikai „Meilės dainų” atlikėjų – spektaklis yra smagus iššūkis.
- Spektaklis gyvuoja nuo 2011-ųjų. Ar jis keitėsi nuo premjeros?
- Su „Meilės dainomis” per tą laiką aplankėme daugybę šalių, neseniai grįžome iš gastrolių svarbiausiose JAV scenose. Dažnai šokti spektaklį taip pat yra iššūkis, nes atsiranda pavojus jaustis jame pernelyg patogiai. Tada gali įsiveržti baisiausias dalykas – nuobodulys.
„Meilės dainose” itin svarbu neprarasti jausmo aštrumo, iššūkio, improvizacijos, savotiškos rizikos pojūčio – šis spektaklis yra labai gyvas ir kvėpuojantis.
Jei vien techniškai skaičiuotume žingsnius, neliktų jokio džiazo. Manau, T. Rushtonas tai puikiai supranta, dėl to nuo premjeros „Meilės dainose” keitėsi ir kai kurie šokėjai, ir iš dalies choreografija, ir muzika. Jam tikrai sekasi palaikyti spektaklio gyvybę.
– Ką jums asmeniškai reiškia būti Danijos šokio teatro trupės dalimi?
– Priklausau jai ketverius metus, esu vyriausia trupės šokėja. Prieš tai šokau Švedijos, Portugalijos, Vokietijos, Olandijos teatruose – niekur taip ilgai neužsibuvau kaip čia.
Mano, kaip šokėjos, karjera, ko gero, eina į pabaigą, dėl to man tikrai svarbu būti ten, kur įdomu kurti ir yra gera atmosfera. Trupė nėra didelė – vos keturiolika narių. Toks dydis – idealus dirbti kartu, dalytis idėjomis.
Turime daug spektaklių, dirbame su įvairiais choreografais, intensyviai gastroliuojame. Esu laiminga šokdama šioje trupėje!
Giria ir kritikai, ir žiūrovai
T. Rushtonas baigė Danijos karališkąją baleto mokyklą ir šoko įvairiose Šiaurės Europos baleto trupėse iki dešimtojo dešimtmečio vidurio. Būdamas Danijos karališkosios baleto trupės narys nusprendė imtis choreografijos – kurdamas šiuolaikinį šokį jis naudoja klasikinio baleto techniką.
2001 m. T. Rushtonas tapo Danijos šokio teatro meno vadovu. Per pastarąjį dešimtmetį teatras pelnė daugybę apdovanojimų, tarptautinį pripažinimą, šiuo metu sulaukia ir kritikos, ir publikos dėmesio Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Azijoje.
