„Aktorius, šampanas ir gėlės yra tas pat, – kadaise kartodavo aktorė Potencija Pinkauskaitė. – Šampanas nusivadėja, ir kas jis – gailus vandenėlis, gėlės nuvysta, o aktorius nueina nuo scenos.” Ir baigti sakinio nebereikėdavo.
Monikos vaidyba kerėjo tūkstančius kelių kartų teatro žiūrovų. Neskaičiuosime dabar pirštais, kiek liko mačiusiųjų. Koks šimtas jų ir paniro į prisiminimus muziejuje.
Būrė skirtingus žmones
Vakaro programą rengusi aktorė ir muziejininkė Regina Kazlauskaitė dosniai parūpino televizijos ir dokumentinių filmų, įamžinusių Moniką gyvenime ir scenoje, ištraukų iš vaidybinių juostų, o kaip desertą – net ir Monikos su Beatriče Grincevičiūte dainavimo namuose įrašą, jų juoką. Lyg abi didžios menininkės ir ne mažiau didžios išdaigininkės būtų čia pat, švęstų drauge.
Apie Monikos vaidmenis – Norą „Lėlių namuose”, Gitel Moską spektaklyje „Dviese sūpuoklėse”, Nastasją Filipovną „Idiote”, Emiliją Marti „Makropulo recepte”, daugybę kitų – kalbama aukščiausių vertinimų žodžiais. Jos charakteris, laikysena provokuoja kalbėti apie amžiną meilės alkį, nenuolankumą bet kokiems suvaržymams, nors tai skaudžiai atsiliepdavo sankcijomis.
Dėl Monikos sugebėjimų – skambino pianinu, dainavo, piešė, daug skaitė, deklamavo, laisvai kalbėjo vokiškai, prancūziškai, mėgo intelektualius žaidimus, buvo sąmojinga iki sarkazmo – aplink ją būrėsi įvairiausių interesų žmonės.
M. Mironaitės senatvė – ji gyveno 87 metus – verčia galvoti apie pasmerktumą vienišumui ir užmarščiai, net jei ištikimiausi draugai niekur neišnyko, o Monikos asmenybė ir kūryba, tegu jai ir nuėjus nuo scenos, patraukdavo ir jaunesnius žmones.
Tai muziejuje priminė ne tik dokumentiniai filmai, bet ir aktorės Dalios Overaitės pasakojimas apie paskutinius Monikos gyvenimo metus.
Vyriausioji Nora pasikvietė jauniausiąją – nes M. Mironaitė pasiūlė D. Overaitei draugauti po to, kai 1996 metais pasižiūrėjo „Lėlių namus”.
Aktorės draugavo, nors Jono Vaitkaus spektaklis ir vaidyba jame 83 metų primadonai nebuvo priimtini. Tai prisimena Moniką į „Lėlių namus” lydėjęs filosofas Arvydas Juozaitis, Monikos vadintas Spindulėliu.
Traukia filmuoti kadrai
A. Juozaičio prisiminimas – jau iš kito šaltinio, ne iš vakaro muziejuje.
Tas kitas šaltinis prieinamas visiems – Martyno Mažvydo bibliotekos tinklalapyje atidaryta virtualioji paroda, skirta M. Mironaitės 100-mečiui.
Parodos pavadinimui panaudoti Monikos žodžiai „Kokia laimė vaidinti, kokia kančia būti aktoriumi...”.
Po šią bibliotekininko Dariaus Gudelio parengtą parodą internete įdomu ilgai klaidžioti. Laikas nustoja egzistavęs, kai imi peržiūrinėti Monikos nuotraukas, skaityti jos eilėraščius arba tai, kas ir kiek rašyta apie ją, jos nuostabiuosius vaidmenis ar baisųjį charakterį. „Talentingas menininkas ir neturi būti kaip avelė”, – maždaug tokią mintį yra pasakęs režisierius Jonas Jurašas.
Taip nuotrauka prie nuotraukos, įspūdis prie įspūdžio dėlioji Monikos gyvenimo dėlionę.
Bet didžiausia dovana yra ta parodos dalis, kurioje sudėti filmuoti kadrai – dokumentika ir televizijos laidos, spektaklių epizodai.
Vytenio Imbraso ir Irenos Kostkevičiūtės dokumentinė juosta „Variacijos 100-ojo vaidmens tema” Zacharijaus Putilovo filmuota 1973 m. Monikos 60-mečiui, kai ji repetavo 337 metus gyvenančią dainininkę Emiliją Marti Irenos Bučienės spektaklyje „Makropulo receptas”. Monika vaidino ne tik personažą, bet ir save, akivaizdu, kad darė tai išmintingai.
Senių vaidmenys – įvairūs
1986 metais režisieriai Juozas Javaitis su Arvydu Ilginiu rengė televizijos laidą „50 metų scenoje”. Monikai jau 73, ji dar teatre, vaidina Rimo Tumino „Tylią naktį” – puikus įrašas. Pati laida trunka ilgiau nei valandą.
Joje telpa ir išsamūs Monikos partnerių komentarai (šiandien įdomūs nebent kaip laiko atspindžiai), bet svarbiausia – Monikos saulėlydžio vaidmenys, tos įvairios, skirtingų kančių ištiktos, juokingos ir tragiškos, neatsižiūrimos senės.
Kartais sunku patikėti, kad jas vaidina ta pati aktorė. Šiurkšti kaimietė Michailo Jevdokimovo televizijos vaizdo filme pagal Valentino Rasputino „Gyvenk ir neužmiršk”. Rafinuota miesčionė Madam Henriko Vancevičiaus spektaklyje „Aukso karieta” pagal Leonidą Leonovą. Švelni, graudi „Tylios nakties” Motina, kurios Sūnus (Mykolas Smagurauskas) Kalėdoms neparsiveš namo iš prieglaudos.
„Užteks apie mane”, – irzliai, bet meiliai sako Monika jaunučiam J. Javaičiui laidos pabaigoje. Kam neužteks, galės užsukti į virtualiosios parodos „Kokia laimė vaidinti, kokia kančia būti aktoriumi...” labirintą. Tai tarsi iššūkis P. Pinkauskaitės pranašystei apie aktorių šampaną ir gėles.
