Leipcigo operos teatro soprano V. Kaminskaitės balso, kaip ir jos vardo, Lietuvos melomanai dar nėra girdėję. Tačiau režisierė Dalia Ibelhauptaitė iš bet kokio pasaulio kampelio sugeba parvilioti solistus į tėvynę.
Atlikėja debiutuos Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Visos jos tokios”, kurią stato D. Ibelhauptaitė. Tai – pirmasis teatro „Vilnius City Opera” spektaklis.
Kelius į gimtąjį Vilnių dainininkei V.Kaminskaitei nutiesė lemtingas atsitiktinumas.
Grįžti į gimtinę jai padėjo pažintis su tenoru Edgaru Montvidu, kuris yra kūręs pagrindinius vaidmenis „bohemiečių” spektakliuose.
E. Montvidas turėjo ne vieną vaidmenį ir Leipcigo operos teatre, kuriame dainuoja V. Kaminskaitė.
„Edgarą pažinojau dar nuo studijų laikų Vilniuje. Jis studijavo vokalą, aš – chorinį dirigavimą. Buvome vieno kurso studentai.
Baigus akademiją mūsų keliai išsiskyrė. Todėl man buvo malonu Leipcigo operos teatre pamatyti lietuvį, ir dar tą, kurį seniai pažįstu.
Edgaras stengiasi, kad lietuviai dainininkai grįžtų dainuoti namo.
Todėl jis mane rekomendavo režisierei D. Ibelhauptaitei”, – netikėtu pasiūlymu dainuoti Vilniuje džiaugėsi V. Kaminskaitė.
Iki susitikimo su režisiere operos solistė „bohemiečių” spektaklius buvo mačiusi tik internete, nes Vilniuje ji – reta viešnia.
D. Ibelhauptaitės projektai lietuvių sopranui paliko įsimintiną įspūdį: operos pasirodė šiuolaikiškos ir įdomios.
Viktorijai taip pat patiko, kad šios režisierės spektakliuose – labai daug fantazijos ir džiaugsmo.
Dabar ir pati solistė netveria džiaugsmu, kad galės W. A. Mozarto operoje „Visos jos tokios” atlikti vieną pagrindinių vaidmenų.
Šio austrų kompozitoriaus operose V. Kaminskaitė yra dainavusi daug kartų, tačiau premjera visada kelia jaudulį. Juolab pirmąkart tenka dainuoti gimtinėje.
Prieš trylika metų antraisiais namais V. Kaminskaitei tapo Leipcigas, į kurį ji atvyko studijuoti klasikinio dainavimo. Po studijų ji liko dirbti operos teatre.
Vilniuje solistė pastarąjį kartą viešėjo prieš trejus metus. Ji aplankė tik buvusius draugus, su kuriais mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. V. Kaminskaitės artimųjų gimtinėje seniai neliko.
Viktorijos tėvams, kurių vienas laimėjo žaliąją kortelę, suteikiančią galimybę legaliai gyventi ir dirbti Jungtinėse Amerikos Valstijose, gyvenimas 1996-aisiais apsivertė aukštyn kojomis.
Tuo metu jie kartu su aštuoneriais metais jaunesniu Viktorijos broliu persikėlė į Niujorką.
V. Kaminskaitė aplankyti artimųjų už Atlanto vyksta kas dvejus metus, nes susitikti dažniau neleidžia įtemptas darbas Leipcigo operos teatre, o dabar dar ir vaidmuo teatre „Vilnius City Opera”.
„Vienos seserų vaidmuo operoje „Visos jos tokios” intriguoja. W. A. Mozarto kūrinyje siekiama įrodyti, kad moterys, kaip ir vyrai, gali būti neištikimos, tačiau nesvarbu, kas yra ištikimas, o kas ne, svarbu – jausmas ir kad jis būtų tikras”, – sakė debiuto gimtinėje laukianti V. Kaminskaitė.
Leipcige gyvenanti solistė ne tik scenoje, bet ir gyvenime yra patyrusi jausmų audrų. Tačiau Viktorija dar nesukūrusi šeimos.
Šiuo metu ji neturi ir širdies draugo.
„Iki šiol nepavyko sukurti šeimos gal dėl to, kad ir darbas buvo labai aktyvus, ir pati nenorėjau. O meilės momentų buvo daug”, – neslėpė Viktorija.
Ji daugiau niekada nebenorėtų užmegzti tarnybinio romano, todėl su scenos partneriais stengiasi išlaikyti atstumą.
Kodėl solistė nusistatė tokias griežtas taisykles?
„Anksčiau dvejus metus artimai draugavau su vienu operos tenoru. Kai santykiai pašlijo, kartu dirbti vienoje scenoje buvo labai nelengva.
Juk dainavimas – emocionalus darbas ir negali vaidinti meilės scenos su žmogumi, su kuriuo tuo metu nesutari. Tai nemalonu ir sukelia didelę įtampą”, – prisipažino V. Kaminskaitė.
Atsargumo meilėje pasimokiusi operos solistė tikrais jausmais vis dar tiki. Viktorija puoselėja viltį sukurti šeimą su žmogumi ne iš teatro.
„Norėčiau turėti šeimą, nes gyventi vien dainavimu – per siauras supratimas. Juk anksčiau ar vėliau karjera baigsis.
Mano darbas reikalauja aukotis, nes jis – intensyvus.
Todėl vyras turėtų būti pakantus mano profesijai. Ieškau kitos profesijos negu aš mylimojo, nes teatro žmonės patiria didžiulį stresą.
Tik būdama šalia kitokio žmogaus galėčiau pailsėti nuo įtampos, atsipalaiduoti ir vėl įgauti jėgų savo darbui”, – įsitikinusi solistė.
Leipcige pastaruoju metu ji nesutiko nė vieno lietuvio, tad nesitiki, kad jos išrinktuoju turi galimybę tapti tautietis.
Bet ji ir neturi tikslo kurti šeimos su lietuviu: „Kaip tik galima praturtinti savo gyvenimą, jeigu partneris – iš kitos šalies.”
V. Kaminskaitė Leipcige jaučiasi pritapusi, nes šis miestas – toks pat jaukus kaip Vilnius.
Lietuvė nuomojasi butą viename gražiausių Leipcigo rajonų – netoli jos namų yra net trys parkai, po kuriuos solistė kasdien vaikšto su erdelterjerų veislės kale Luna.
Luną ji įsigijo dėl to, kad pasivaikščiojimai su keturkoju – puiki galimybė atsipalaiduoti nuo teatro.
Daugelis bičiulių Viktorijos klausia, ar Luna – ne iš Lietuvos.
Atsakydama į tokius klausimus solistė neieško žodžio kišenėje: „Luna – vokietė, su ja kalbama tik vokiškai.”
Didžiulį šunį solistė 2005-aisiais įsigijo Berlyne. Nuo mažens augintinė buvo mokoma vokiškų paklusnumo komandų.
Tai tik į naudą, nes išvykdama gastrolių solistė augintinę palieka prižiūrėti vokiečių šeimai, kuri augina tris šunis. „Tuose namuose Luna jaučiasi kaip vaikų darželyje”, – keturkoje džiaugėsi Viktorija.
Leipcige net Lunos lietuviškai sudrausminti ar pagirti negalinti solistė neišgyvena, kad pamirš gimtąją kalbą.
Iš Lietuvos ji visuomet atsiveža lietuviškų knygų, laikraščių ir žurnalų, kad nepamirštų gimtosios kalbos, kuri neskamba Leipcige.
Teatre, kur kolektyvas – įvairiatautis, ji dažniausiai kalba vokiečių, rusų ir anglų kalbomis.
Dirigentė pasirinko dainavimą
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje chorinio dirigavimo specialybę baigusi V. Kaminskaitė netapo dirigente: „Moteriai dirigentei sunku įsitvirtinti, o dirbti pedagoginio darbo nenorėjau. Norėjau aktyviai dalyvauti muzikiniame gyvenime.”
Studijuodama paskutiniame chorinio dirigavimo magistrantūros kurse V. Kaminskaitė pagal studentų mainų programą išvyko mokytis į Leipcigo F. Mendelssohno muzikos ir teatro akademiją.
„Kita galimybė man buvo pabandyti dainuoti, todėl išvykau į Leipcigą”, – apie karjeros posūkį kalbėjo V. Kaminskaitė.
Prieš tai ji net šešerius metus dainavo viename profesionaliausių Lietuvos kamerinių chorų „Jauna muzika”. Kiekvienas choro narys kartą per savaitę lankė dainavimo pamokas, kurias vedė garsūs solistai. Viena jų – sopranas Liubovė Chuchrova pastebėjo neeilinius V. Kaminskaitės vokalo duomenis ir patarė studijuoti klasikinį dainavimą.
Leipcigo akademijoje lietuvė net aštuonerius metus studijavo klasikinį dainavimą – baigė bakalauro ir magistro studijos. Paskutiniais studijų metais pradėjo dirbti Berlyno komiškajame operos teatre, dainavo Desau operos teatre.
Nuo 2008 metų dainuoja Leipcigo operos teatre, jame per sezoną atlieka apie 10 vaidmenų. „Anksčiau dainavau Gioachino Rossini, dabar man pirmoje vietoje – W. A. Mozarto operos”, – patikino solistė.
V. Kaminskaitei austrų kompozitoriaus W. A. Mozarto kūryba labai artima dėl to, kad jo muzikoje atsispindi meilė ir gyvenimo džiaugsmas.
