R. Wagnerio kūryba vadinama operos Everestu. Ne veltui jau du šimtus metų netyla diskusijos apie šio kompozitoriaus muziką ir asmenybę.
R.Wagnerio idėjos peržengė muzikos pasaulio ribas, paliko pėdsaką visuomenės sąmonėje.
Dešimt iš trylikos jo operų priskiriamos didžiausiems visų laikų žmonijos kultūros laimėjimams.
Įžengti į šį pasaulį ne taip paprasta. Kaip sakė vienas R. Wagnerio jubiliejinės savaitės dirigentų Modestas Pitrėnas, šio kompozitoriaus muzika pasiglemžia visą atlikėjo esybę iki paskutinės kūno ląstelės. Ji reikalauja ypatingos fizinės ir psichologinės ištvermės.
R.Wagnerio interpretuotojai ne kartą yra sukniubę diriguodami, solistai praradę balsą dainuodami. Net elitiniuose teatruose lūžta dekoracijos rodant šio kompozitoriaus operas.
Iškalbinga ir tai, kad vėlyvasis R.Wagneris į Lietuvos operos sceną pirmą ir vienintelį kartą įžengė tik 2007-aisiais, kai Eimuntas Nekrošius LNOBT režisavo „Valkiriją”.
Šios operos Votano partiją, vieną didžiausių ir sudėtingiausių boso baritono repertuare, kol kas įstengia atlikti tik vienas lietuvis – Eseno teatre Vokietijoje dirbantis 41 metų Almas Švilpa.
Jis atvyko dainuoti Votano ir R. Wagnerio savaitėje – šiandieniame „Valkirijos” spektaklyje. Be to, Almą išgirsime balandžio 24-ąją „Skrajojančiame olande” atliekantį pagrindinio herojaus Olando partiją.
– Mūsų teatrui R. Wagnerio muzika – iššūkis, o jums ji gal jau tapo kasdienybe? – paklausiau A. Švilpos.
– 40-ies metų slenkstis bosui baritonui – tai starto linija dainuoti R. Wagnerį. Iki šiol aš prie jo tik artėjau.
Kol kas stengiuosi dainuoti įvairią muziką – ir baroko, ir itališkąją bel canto, ir XX amžiaus. Greitai koncertuose su orkestrais Vokietijoje atliksiu Dmitrijaus Šostakovičiaus „Michelangelo Buonarroti sonetus”.
Man patiko vienos patyrusios dainininkės patarimas: „Jei sugebėsi padainuoti Wolfgango Amadeaus Mozarto ariją, tavo R. Wagneris dėl to skambės tik geriau.” Todėl neskubu tapti vagneristu. Per anksti pradėjęs dainuoti tik R. Wagnerį labai anksti galiu ir užbaigti.
Tačiau agentūros jau domisi manimi būtent kaip vagneristu, gaunu vis daugiau pasiūlymų dainuoti šio kompozitoriaus operose. Ir man pačiam kuo toliau, tuo labiau tai patinka.
– Atsiranda priklausomybė nuo R. Wagnerio, kaip teigia kai kurie jūsų kolegos?
– Mano karta, galima sakyti, užaugo be R. Wagnerio, nes sovietmečiu jis buvo ignoruojamas kaip nacių kompozitorius.
Pirmąją jo operą išgirdau tik 1990-aisiais, kai LNOBT pastatė „Tanhoizerį”.
Aš pats pirmą didelę partiją R. Wagnerio operoje atlikau tik 2006-aisiais.
Tai buvo Olandas Eseno „Skrajojančiame olande”. Nuo tada iš tikrųjų ėmiau įnikti į šio kompozitoriaus kūrybą. Šiuo metu dainuoju pagrindinius vaidmenis penkiose jo operose.
Turbūt rankos pirštais būtų galima suskaičiuoti bosus baritonus, padieniui padainavusius Votaną trijose „Nibelungo žiedo” operose – „Reino aukse”, „Valkirijoje” ir „Zygfride”. Aš tai padariau ne vieną kartą. Neįsivaizduoju nieko sunkesnio.
Votanas „Valkirijoje” – tai boso baritono repertuaro viršūnė. Šįvakar išgirsite, kokia tai dramatiška, plataus diapazono partija. Ji kaip veidrodis parodo dainininko sugebėjimus.
– Sakoma, kad R. Wagneris taip išsekina, jog dažnam solistui laimė vien ištempti savo partiją iki pabaigos. Tiesa?
– Jei prastai jautiesi, tai iš tikrųjų – mirtis. Viena žymi vagneristė man pasakojo, kad kartą trečiojo veiksmo ariją pradėjo šalia vieno Votano, o užbaigė šalia kito, kuris taip pat užkimo. Aš padainuoju Votaną be didesnio nuovargio, jei esu geros formos.
Man pasisekė, kad režisieriai per daug nešokdindavo. Jei režisierius protingas ir patyręs, R. Wagnerio operoje jis nevaiko dainininko.
Kaip sunkiasvoriai boksininkai darbuojasi savo stiliumi, taip ir vagneristai yra įvaldę ypatingą dainavimo manierą. Neatsitiktinai jų repertuaras vokiškai vadinamas „schweres Fach”, lietuviškai tariant, sunkiuoju.
Pavyzdžiui, legendinis vokiečių režisierius Hansas Neuenfelsas, statydamas Esene „Tanhoizerį”, nuo pat ryto neišleisdavo iš rankų vyno taurės. Vakarais jau būdavo sunku suprasti, ką jis kalba per mikrofoną. Tačiau spektaklį jis pastatė puikų. Žinojo kiekvieną partitūros frazę ir ko iš dainininkų nori.
Vieno jauno režisieriaus „Reino aukse” turėjau bėgioti po sceną vienais apatiniais, vaidinti, kad myliuosi su Reino mergelėmis. Publika per premjerą švilpė ir rėkė „būūū!”. Bet režisieriai vis mažiau kreipia į tai dėmesį – jiems patinka provokuoti žiūrovus.
Tokia pat reakcija kaip „Reino aukse” buvo po mano debiutinio Olando: pusė salės reikalavo nutraukti spektaklį, kita pusė juos garsiai tildė. Viskas baigėsi tuo, kad kelerius metus opera buvo rodoma perpildytoje salėje.
– Kaip tokiame kontekste atrodo lietuviški R. Wagnerio operų pastatymai?
– Kol kas mačiau tik „Valkiriją” ir „Skrajojantį olandą”. Abu jie atrodo patrauklūs.
E. Nekrošiaus „Valkirija” – pati sudėtingiausia iš visų, kuriose teko dainuoti.
Prieš metus pasirodžiau viename jos spektaklyje, o po to teko dalyvauti dar trijuose skirtinguose šios operos pastatymuose užsienyje.
Įsiminti E. Nekrošiaus „Valkirijos” mizanscenas – beveik tas pat, kaip išmokti operos tekstą. Čia svarbus kiekvienas mostas, detalė, simbolis. Publika gal ir nepastebėtų, jei suklysčiau, bet mano paties garbės reikalas įgyvendinti visus režisieriaus sumanymus.
Jei ne mano žmonos Jolitos, patikimiausios kritikės ir patarėjos, pagalba, per porą dienų būčiau sunkiai suspėjęs pasirengti spektakliui. Jolita žymėjosi repeticijose pastabas, o po to su tais užrašais aš savarankiškai darbavausi viešbutyje.
Labai vykęs spektaklis. Gaila, kad rengiamasi jį baigti rodyti. R. Wagneris skirtas išprususiam žiūrovui. Publika turi būti kantriai pratinama prie jo operų.
– Pastarąjį kartą net Niujorko „Metropolitan Opera” surinko tik pusę salės per „Reino auksą”.
O Vokietijoje į R. Wagnerio operas veržiamasi?
– Klausytojų nestinga. Vokiečiams muzika – rimtas dalykas. Ten natūralu muzikuoti šeimomis, vaikams groti keliais instrumentais. Tenykščiai mėgėjų orkestrai dažnai groja ne prasčiau už mūsų profesionalius.
Eseno teatre nuolat rodomos R. Wagnerio operos. Tarkime, šiuo metu aš dainuoju Klingzorą „Parsifalyje”.
Kitais metais vėl sugrįš „Skrajojantis olandas”, vėliau „Valkirija”.
Be to, ateinantį rudenį manęs dar laukia „Skrajojančio olando” premjera Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, kurią diriguos M. Pitrėnas.
Teatre – proga geriau pažinti R.Wagnerį
R. Wagnerio savaitės programoje LNOBT publikos laukia dar trys operos ir tiek pat susitikimų prieš spektaklius Raudonojoje teatro fojė su spektaklių kūrėjais ir R.Wagnerio kūrybos žinovais.
20 d. 17 val. susitikime „Valkirijų skrydis” patirtimi dainuojant R. Wagnerį su publika dalysis operos solistė I.Linaburgytė ir buvęs dainininkas, dabar režisieriaus asistentas S. Dirsė. Juos kalbins muzikologė E. Ulienė. 18 val. „Valkirijoje” pagrindines partijas atliks A. Švilpa, N. Kazlauskaitė, V.Vyšniauskas, S. Janušaitė ir E. Dauskurdis. Spektaklį diriguos M. Pitrėnas.
24 d. 17 val. 30 min. popietėje „Architektūra ir R.Wagnerio operos” viešės muzikologas iš Rygos M.Čežė. Jis apžvelgs architektūrines vizijas R.Wagnerio operų pastatymuose. 18 val. 30 min. „Skrajojančiame olande” pagrindinius vaidmenis kurs A.Švilpa, S.Stonytė, E.Dauskurdis, V.Kurnickas, A.Rubežius ir L.Jonutytė. Spektaklį diriguos M.Staškus.
26 d. 17 val. 30 min. Pokalbyje „Kavalierius su gulbe: „Lohengrino” paslaptys, iššūkiai ir nuostabos” dalyvaus operos solistė S.Stonytė. Ji dalysis vokalinio ir aktorinio R. Wagnerio interpretavimo paslaptimis kalbinama dukros L. Karnavičiūtės. 18 val. 30 min. „Lohengrine” pagrindines partijas dainuos F. von Bohtmeris (Vokietija), M. L. Varela (Suomija), I. Linaburgytė, A. Keremidtchievas (Bulgarija) ir T.Girininkas. Spektaklį diriguos R. Šervenikas.
Kuriozų neišvengia ir žymiausios scenos
R. Wagnerio operų spektakliuose svarbiose pasaulio scenose pastaruoju metu dedasi keisti dalykai. Vienos valstybinėje operoje per pirmąjį „Parsifalio” veiksmą skausmai surėmė dirigentą F. W. Moestą. Nebuvo kitos išeities, kaip leisti diriguoti vietoj patyrusio maestro pianistui repetitoriui J. Pearsonui. Šis didvyriškai nuvairavo tobuliausią R.Wagnerio kūrinį į finalą.
Tą vakarą Vienos publika neišgirdo ir pagrindinės spektaklio žvaigždės vokiečių tenoro J. Kaufmanno, turėjusio dainuoti Parsifalį. Solistui teko atšaukti du spektaklius Austrijoje dėl negalavimų po „Parsifalio” Niujorko „Metropolitan Opera” teatre. Nieko nuostabaus: daugeliui šio spektaklio dalyvių visą antrąjį veiksmą teko mirkti dirbtiniame kraujyje, o Parsifaliui – J. Kaufmannui – dar ir dainuoti pusnuogiam trečiajame veiksme. Prieš tai solistas braidė po „Lohengrino” pelkes „La Scala” scenoje. Persišaldymas garantuotas!
Prakeiksmas pakibo ties milijonus dolerių kainavusiu kanadiečio R. Lepage’o režisuotu „Nibelungo žiedu” Niujorko „Metropolitan Opera”. Šį mėnesį jau ne pirmą kartą spektaklio metu įstrigo specialiai sukonstruotas įspūdingas scenos mechanizmas. Įdomiausia, kad gedimas buvo šalinamas publikos akivaizdoje. Negana to, „Reino aukso” pirmojo veiksmo viduryje staiga pasikeitė Zygmundo partijos atlikėjas. Matyt, rokiruotė buvo tokia skubi, kad debiutantui iš Naujosios Zelandijos A. Sritheranui net nespėta pritaikyti deramo kostiumo.
