Romane „Pogrindis“ atskleidžiama tragiška meilės istorija, užsimezgusi per partizaninį karą. Du jauni įsimylėjėliai Elena ir Lukas vietoje sužadėtuvių vakarėlio iškelia groteskišką sovietų žudynių puotą, taip tapdami Lietuvos pogrindžio legenda. Po šių įvykių jaunieji partizanai priversti slėptis. Išgyventi pavyksta tik Lukui, kuris emigravęs į Paryžių ten pradeda naują gyvenimą, sukuria šeimą. Tačiau praeitis atseka jauną vyrą per visą Europą ir priverčia grįžti į Lietuvą kovoti svarbiausio mūšio gyvenime.
A. Šileika yra žinomas Kanados kritikas ir rašytojas. „Pogrindis“ - jau ketvirtoji A. Šileikos knyga, pagal ją rengiamasi statyti kino filmą.
- Kodėl ketvirtajai savo knygai pasirinkote partizanų temą? - pasiteitavo rašytojo žurnalistė Aušra Genytė.
- Lietuvos partizanų tema - nepaprastai įdomi slaptojo karo istorija, nepažįstama Vakarams. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Vakarų Europa buvo atstatyta ir JAV bei Kanados gyventojai kūrėsi priemiesčiuose, Lietuvoje bei kitose Rytų Europos šalyse vyko drąsus pogrindinis karas. Ilgainiui kova tapo vis sudėtingesnė, ypač kai amerikiečių ir britų šnipai pradėjo bandymus verbuoti Lietuvos partizanus.
Imdamasis šios temos turiu ir asmeninį motyvą: dėl ryšių su partizanais mano dėdė buvo ištremtas į Sibirą, ten jis ir mirė. Be to, viena ryškiausių partizanų figūrų – Adolfas Ramanauskas – vokiečių okupacijos metais dėstė mokytojų seminarijoje Alytuje, kurios direktorė buvo mano mama.
- „Pogrindis“, kaip pats sakėte, pirmiausia yra knyga, skirta Kanados skaitytojams. Kaip atėjo apsisprendimas leisti ją ir lietuviškai? Ar Lietuvos skaitytojų neerzins Vakarų skaitytojams „sukramtyta“ informacija, supaprastinti faktai?
- Man buvo neramu, kad istorija, susijusi su partizanais, nebus įdomi lietuviams. Apie tai jau tiek daug rašyta. Tačiau leidėjas vis įtikinėjo, kad knyga bus priimta ir Lietuvoje. Savo dideliam džiaugsmui sužinojau, kad romanas buvo gerai įvertintas ir Vilniaus knygų mugėje išparduotas per dvi dienas.
Nors paskelbta nemažai istorijų ir prisiminimų apie partizanus, jos nebuvo plačiai išskleistos nei scenoje, nei kino filmuose, nei grožinėje literatūroje. Skaitytojai, su kuriais bendravau Lietuvoje, buvo sujaudinti šios knygos, o aš buvau ypač sujaudintas, kai keliasdešimt Antakalnio vidurinės mokyklos mokinių aptarinėjo romaną ir pateikė daug prasmingų klausimų – mano istorija juos paveikė daug stipriau nei tikėjausi.
- Kokie kalbėjimo tono, leksikos ar turinio niuansai regimi knygoje dėl to, kad ji kurta Kanados, o ne Lietuvos skaitytojams?
- Vakarų skaitytojai nežino istorinių faktų, kurie savaime suprantami Lietuvoje. Daugumai jų karas baigėsi 1945 metų gegužės mėnesį. Rytų Europa jų vaizduotėje labai tolima, negana to, daug humanitarinių mokslų atstovų laikė blogu tonu smerkti komunizmą, nes tą uoliai darė dešinioji valdžia JAV. Puikus pavyzdys – Jeano Paulo Sartre'o ir Czeslawo Miloszo požiūrių skirtumai.
Rašant romaną didžiausias iššūkis buvo taip atsirinkti istorinius faktus, kad jų gausa neužgožtų siužeto linijos. Pasakojau paprastų žmonių, slegiamų milžiniškos naštos, istoriją, ji man ir buvo svarbiausia. Kaip mylėti sugriuvusioje visuomenėje? Ko verta moralė? Kada prisitaikymas tampa kolaboravimu?
- Viename interviu sakėte, kad vaikystėje turėjote mažą langelį į Lietuvą - tėvų pasakojimus apie gimtąjį kraštą. Kas jums dabar yra tas langelis? Kokia jums dabar Lietuva - artimesnė, prieinamesnė ar tolimesnė nei vaikystėje?
- Esu sakęs, kad visada „grįžtu“ į Lietuvą. Kai buvau jaunas, į Lietuvą atvykau 1975 metais norėdamas pažinti savo tėvų pasaulį, bet pamačiau, kad to pasaulio nebėra. 1987 metais su žmona ir mažu sūnumi atvykau čia mėnesį mokytis lietuvių kalbos. Tuomet supratau, kad kietas komunizmo režimas jau buvo pradėjęs minkštėti. Nuo 1988 iki 1991 metų keliskart vykau į Lietuvą žurnalistiniais tikslais.
Kai buvo iškovota nepriklausomybė, reikėjo rasti naują vaidmenį. Nuo 1991 iki 1993 metų atvykdavau čia su įvairiais švietimo projektais. Tuomet grįžau prie savo literatūrinių šaknų ir supratau, kad visas XX amžius gali būti pavaizduotas per Lietuvos patirtį. Taigi parašiau trilogiją, kurioje Lietuva yra tarsi objektyvas, per kurį galima stebėti visą šimtmetį. Tačiau tai dar tikrai ne viskas. Lietuvoje yra tiek daug medžiagos, kad mano „sugrįžimas“ užsitęs ilgai. Tas mažas langelis vis didėja, ir aš savo romanams atrandu vis daugiau medžiagos.
- Koks Kanados skaitytojų požiūris į temas, kuriomis rašote? Kiek jie žino apie Rytų Europos šalių okupaciją, partizanus? Ar tai jiems neatrodo sunkiai suvokiama, fantastinė literatūra?
- Tai, apie ką rašau savo romanuose, viena vertus, jiems yra terra incognita. Vakaruose Lietuva nėra labai žinoma, išskyrus fragmentus iš holokausto istorijos ir šalies kovos prieš sovietų režimą devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje.
Kanadoje yra tam tikro istorinės literatūros atmetimo. Nepaisydamas to, rašau apie tai, kas, tikiuosi, yra amžina: istorijas, kurios paliečia žmogiškąjį pradą.
Antra vertus, iš savo patirties galiu pasakyti, kad įdomu ir tai, kas nežinoma. Kanados skaitytojai gerai įvertino mano romaną, paremtą istoriniais faktais.
