- Jūs dažnai būnate savo spektaklių dailininkas ir dramaturgas. Tai milžiniška meninė atsakomybė, ar ne? – paklausiau režisieriaus.
- Erdvė yra spektaklio dalis, vaizdas apibrėžia ir nukreipia spektaklį, kadangi dekoracijos - ne šiaip kokie nors ornamentai. O aš pradėjau savo karjerą kaip grafikas. Man vizualumas ir atmosfera yra labai svarbios spektaklio dalys.
Kai dirbu, man rūpi vidinės, asmeninės žmogaus istorijos. Visada mėgau improvizuoti su artistais. Kai kurie mano spektakliai surinkti iš aktorių improvizacijų. Štai, pavyzdžiui, spektaklis pagal Henriko Ibseno „Norą“: situacijos liko, tačiau aktoriai patys rašė tekstus arba rašėme drauge. Šitaip aš priderinau spektaklį prie jų asmenybių.
Buvo spektaklių, kurių tekstus rašiau pats, tačiau taip pat naudodamas aktorių improvizacijas. Iš tikrųjų net nelabai tikiu, kad gali būti tokių spektaklių: kas nors parašė tekstą, ir jį galima be jokių pokyčių perkelti į sceną, nes nemanau, kad dramaturgija yra savarankiškas literatūros žanras.
Pats Williamas Shakespeare‘as ne itin rimtai vertino savo tekstus. Yra likę egzempliorių su skirtingais jo tekstų variantais. Ir kodėl jo tekstai tokie gyvi? Todėl, kad jis kūrė savo pjeses naudodamasis aktorių tekstu.
- Kuo jus sudomino I. Margalit pjesė „Trio“? Kas paskatino ją perrašyti, keisti?
- Mane labiau sudomino tema – C. Schumann likimas. Ji buvo pasaulinio garso pianistė ir R. Schumanno žmona. Kaip ji sugebėjo derinti pašaukimą, kūrybinį gyvenimą su asmeniniu, šeiminiu? Kaip tai apskritai įmanoma suderinti? Man tai sudėtingas klausimas. Štai aš turiu du sūnus - man nuolat trūksta laiko šeimai ir tai kelia daug vidinių prieštaravimų.
Perskaičiau I. Margalit pjesę ir pagalvojau: R. Schumannas gali būti įdomus kaip pradinė medžiaga. Todėl kai kuriuos dalykus iš R. Schumanno istorijos susiejau su kitų žmonių likimais.
- Pasidomėjus C. Schumann biografija sukrečia tėvo ir dukters santykiai: tėvas ugdė dukters talentą laužydamas jos asmenybę.
- Mes spektaklyje kalbame ir apie tai, kad žmogus gali būti išskirtinio talento artistas, tačiau mažai tokių, kurie būtų ir labai geri, ir talentingi žmonės.
Iki šiol gajus supratimas, kad menininkas – kone pusdievis. Toks požiūris ateina iš romantizmo. IMenininkai ima tikėti, kad jie aukščiau už paprastus mirtinguosius, dėl to jie tampa vieniši ir susinaikina. Bet patys linkę kaltinti aplinką, kuri jų nesuprato ir esą sunaikino.
Vengrijoje labai daug iškilių menininkų mirė pernelyg anksti arba nusižudė. Kodėl? Mane tai visada labai jaudino. Kodėl Vengrija yra pirmosiose gretose pagal alkoholizmą, savižudybes? Dažnai sakoma, kad kažkoks senovinis prakeiksmas veikia vengrų sielą, kad tai maža šalis, turinti mažai galimybių.
Tai, žinoma, irgi turi įtakos, bet aš manau, kad greičiausiai nuo romantizmo epochos išliko tokia tradicija žmonių sąmonėje: jei esi didis, turi naikinti save, ir kitos taisyklės tau negalioja.
- Žinau, spektaklis „Trio“sulaukė beprotiškos sėkmės Rusijoje. Vengrijoje jis irgi tapo atradimu publikai. Kas traukia didelio talento neturinčius žmones žiūrėti „Trio“ didžūnų kovą?
- Nežinau. Sėkmę Vengrijoje, manau, lėmė tai, kad žiūrovai pamatė - tegu ir didūs muzikai, tačiau jie tokie patys žmonės kaip ir mes visi. Stengiausi juos parodyti būtent iš žmogiškosios pusės. Jų konfliktai nėra išskirtiniai, kiekvienas žmogus gali atpažinti save.
Tačiau daugelis sakė, kad šis spektaklis jiems sugrąžino tikėjimą gyvenimu, nes personažų susidūrimai skatina keistis, pradėti gyventi kitaip. Ne menas, o būtent tai man ir buvo svarbu – paskatinti žmogų būti nuoširdų, nemeluoti sau pačiam.
Šiuo požiūriu menas tikrai gali padėti. Manau, kad turėtume grįžti prie suvokimo, jog menininkas padeda mums ne daugiau negu, pavyzdžiui, žmogus, gaminantis patogius batus. Jeigu aš iš spektaklio gaunu meilės, tikėjimo, vadinasi, tai man padeda, ir viskas.
Lietuvos publikai – vengrų teatro atradimas
P. Galambosas, išgarsėjęs kaip perspektyvus dailininkas, nusprendė studijuoti teatro režisūrą. Jis statė H. Ibseno, A. Čechovo, W. Shakespeare‘o pjeses, vengrų dramaturgijos ir literatūros klasikus.
2011 m. P. Galamboso spektaklis pagal I. Margalit pjesę "Trio" tapo tikru atradimu Vengrijos publikai. Vengrų teatro meistrą į Lietuvą pakvietė Vilniaus mažojo teatro meno vadovas Rimas Tuminas.
Režisierius repetuoja su aktoriais Mantu Vaitiekūnu, Leonardu Pobedonoscevu, Ramūnu Cicėnu ir Valda Bičkute, kurie gilintis į vaidmenis pradėjo nuo garsiųjų romantizmo epochos genijų J. Brahmso, R. Schumanno ir C. Schumann kūrybos ir biografijos studijų.
Režisierius kuria ir spektaklio dekoraciją. “Trio” kostiumų dailininkė - K. Daujotaitė. Premjera numatyta balandžo 26 d.
