Viena garsiausių Lietuvoje abstrakčiosios tapybos atstovė klaipėdietė
I. Leščinskaitė parodoje „Kūrybinės erdvės autonomiškumas II“ eksponuoja
pastaraisiais metais nutapytų paveikslų ciklus. Įvairaus kolorito darbus
suskirsčiusi į tris autonomines erdves menininkė savo drobėse savitai
interpetuoja spalvingų abstrakcijų ir realistinių piešinių santykį.
I. Leščinskaitės kūryboje galima įžvelgti ir gamtos detalių, ir senosios
tapybos atšvaitų. Baroko epochos kultūra susidomėjusi autorė neslepia,
jog įkvėpimo semiasi iš praeities - Lietuvos didžiosios kunigaikštystės
freskų. Teikdama pirmenybę spalvoms ji abstrakčiosios tapybos būdais
savitai aktualizuoja, įprasmina šiuolaikinio meno ir praeities sąsajas.
Sustingusias abstrakcijas, kuriose dominuoja XVII a. Lietuvos bažnyčių
interjero spalvos ir faktūros, I. Leščinskaitė praskaidrina vaizdo
projekcijomis - senųjų freskų spalvomis ištapytas jos drobes pagyvina
grafiškai atkuriamos nuolat kintančių ir judančių miniatiūrų animacijos.
„Esu spalvininkė, abstrakčioji tapyba - pagrindinis mano minčių ir
emocijų raiškos būdas“, - pasakojo I. Leščinskaitė, savo kūrybą, regis,
sąmoningai grindžianti baroko kultūros atradimais, kurie, pasak autorės,
dailininkams buvo lyg kelrodis į modernųjį meną ir abstrakcionizmą.
Parodoje eksponuojamose įvairių formatų I. Leščinskaitės drobėse
dominuoja žėrinčios ir prislopintos spalvos. Giluminė menininkės
paveikslų prasmė ir energetika atsiveria ne iš karto - žiūrovams reikia
stabtelėti, įsižiūrėti į daugiasluoksnes jos rankomis kurtų paviršių
struktūras, raštus. Kiekvienas ciklas - lyg atskira autonominė erdvė.
Autorė tvirtina, kad šiuolaikinės kultūros tradicijos skiriasi nuo
ankstesniųjų tuo, kad yra reflektyvios - tapytojai stengiasi
interpretuoti, įterpti į šiuolaikinio meno kontekstą tai, kas buvo
praeityje. Naujų kūrinių idėjas I. Leščinskaitei dažniausiai diktuoja ne
supanti aplinka, buitis, o perskaitytos knygos, muzikos kūriniai.
Alytuje gimusi I. Leščinskaitė baigė Vilniaus dailės akademiją. Ilgokai
gyvenusi Kaune tapytoja nesigaili persikėlusi į Klaipėdą. Pajūris -
jai nuostabaus grožio kraštas.
Nekart burlaiviu išplaukusi į Baltiją
tapytoja prisipažįsta ten patyrusi naujų įspūdžių, tačiau savo kūryboje
ji nesistengia perteikti visko, ką išvydo iš jūros žvelgdama į krantą.
„Grynųjų abstrakcionistų net šiais laikais nėra daug. Jų nedomina
agrarinė kultūra, kuria taip žavėjosi lietuvių tapybos klasikai. Lygiai
taip pat jie stačia galva neneria į marinistiką, ekonomiką, politiką ar
kitokią konkretesnės veiklos sritį“, - tvirtina parodos autorė.
Pažymėjusi, kad abstrakčiojo meno kūrėjai vadovaujasi kitokiais pasaulio
suvokimo dėsniais ir gina savo erdves, I. Leščinskaitė populiarumo stoka
nesiskundžia - per parodos atidarymą gerbėjai ją apipylė gėlėmis.
