Lietuvos jaunimui – viso pasaulio galimybės
Pirmą kartą į Lietuvą atvykote gastrolių. Kokia antrojo vizito priežastis?
Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau prieš metus: tuomet keliavau po Rytų Europą ir Rusiją, domėjausi, kas vyksta šokio pasaulyje. Būdamas svečiose šalyse, mėgstu apsilankyti šokio teatruose, taigi tą sykį, viešėdamas Vilniuje, nuėjau į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, susitikau su teatro vadove.
Matyt, apie mano vizitą išgirdo Lina (Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui baleto skyriuje – aut.) ir mane susirado. Pakvietė apsilankyti M. K. Čiurlionio menų mokykloje, papasakojo apie mokyklos veiklą, istoriją. Pasakiau, kad galėčiau pasidalinti patirtimi su mokytojais ir vaikais, taigi sutarėme, kad netrukus grįšiu į Lietuvą, o Lina atvyks į universitetą, kuriame dėstau pats. Manau, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra itin vertingas.
Jaunuoliai Lietuvoje ir užsienyje – ar jis skiriasi?
Apie tuos jaunuolius, kuriuos sutikau čia, galiu drąsiai sakyti – jie labai talentingi. Šiais laikais, kai viską jungia internetas, jie yra lygiai tokie pat, kaip visi kiti pasaulyje: gali tiek pat ir turi tokias pačias galimybes. Pagalvokit apie Europos Sąjungą: mainai, dalijimasis patirtimi. Žiūrint retrospektyviai, praėję dvidešimt penkeri metai yra didelis žingsnis ne tik jūsų šaliai, bet ir visai Europai. Daug įvyko, tiesa?
Atrodo, kad dabar daug materializmo – visi tik ir klausia: ką tu turi, tačiau kartu su tuo atsiveria ir naujos perspektyvos. Taigi vaikams sudarytos tokios galimybės, kurių galbūt niekas niekada neturėjo. Bet jie yra moksleiviai, jie turi jėgos, vidinės energijos. Tą energiją reikia išjudinti, kad įvyktų sprogimas.
Ar matote, į kurią pusę vieną ar kitą vaiką reikia kreipti?
Kartais labai aiškiai gali pamatyti, bet tai – reti atvejai. Jie dar labai jauni ir gali pražysti įvairiausiomis spalvomis. Gali sužinoti kažką, kas pakeis jų mąstymą ir gyvenimą. Lietuvos šokis turi daug erdvės augti, vystytis. Kai tas augimas įgaus pagreitį, čia bus nuostabios galimybės. Žinote kodėl? Nes tai bus nauja. Pavyzdžiui Vokietijoje – modernaus ir klasikinio šokio sintezė jau anokia naujiena. Tiesa, manau, kad vokiečių baletas silpnesnis negu lietuvių.
Aš žiūriu į šios mokyklos vaikus – jie puikūs: gražūs, protingi ir gali daryti viską, ko panorėję. Žinoma, kiekvienas yra skirtingas ir tai yra labai gerai. Čia mokytojai nekuria dešimties gulbių per metus „Gulbių ežerui“. Jie kuria gulbę, mešką, austrę, šiek tiek to, šiek tiek ano.
Vadinasi, nereikia bijoti, kad, jeigu šokėjo karjera nesusiklostė, – gyvenimas baigtas?
Šokis, teatras – tai lobis: kiek pjesių, kiek muzikos kūrinių, ir kaip smarkiai jie praturtina žmogų, nesvarbu, kas jis būtų. Nepasirinkę šokėjo duonos, gali daryti viską, kas susiję su šokiu: dirbti mokslinį darbą, atlikti tyrimus, domėtis šokio antropologija. Šokėjas turi suprasti, kad labai svarbu turėti daugiau interesų, mokytis, nes tai ir šokiui suteikia gelmės, ir atveria daugiau galimybių gyvenime. Gerai mokėdamas istoriją, šokėjas žymiai lengviau sukurs vaidmenį, nes žinos kontekstą, kur ieškoti medžiagos. Noriu pasakyti, kad tai nuostabi sritis ir tikrai nereikia galvoti, kad, baigęs baleto mokyklą, turi arba eiti šokti, arba viską mesti.
Šokiui būtina tiesti tiltus
Jau spėjote aplankyti ne vieną šokio spektaklį, kaip vertinate šokį Lietuvoje?
Tikrai neblogai, mačiau keletą šiuolaikinio šokio pasirodymų ir jie buvo puikūs. Mačiau kai ką iš klasikinio baleto ir taip pat galiu drąsiai teigti, kad buvo nuostabu. Tačiau, skirtingai negu visame pasaulyje, čia vis dar mažai klasikinio ir modernaus šokio sintezės. Labai džiaugiuosi, kad tokie žmonės kaip Lina stengiasi nutiesti tiltus tarp kitų šalių ir Lietuvos.
Esu tikras, kad tie tiltai bus pastatyti, tik ne tuoj pat, tai – kitos kartos darbas. Moksleiviai, kurie dabar baigs M. K. Čiurlionio menų mokyklą, bus naujieji choreografai, atlikėjai, administratoriai. Tiltams nutiesti reikalingas laikas, juk Roma nebuvo pastatyta per dieną, tiesa?
Kaip jūs pats atradote šokį?
Būdamas penkerių metų jau šokau stepą. Nuo to laiko šokti niekada nenustojau – tai yra mano gyvenimas ir pagrindinė priežastis, kodėl dar neinu į pensiją. Aš jau daug metų dėstau įvairiuose universitetuose, esu knygos apie modernų šokį „Žvelgiant į šiuolaikinį šokį: gidas internetiniame amžiuje“ bendraautorius. Man patinka darbas su studentais, patinka stebėti, kaip jie auga, tobulėja, vystosi. Nuostabu sulaukti studento skambučio ir sužinoti, ką šiuo metu jis veikia – tai jaudinančios akimirkos. Nenoriu, kad tai pasibaigtų.
Be šokio žingsnelių, kūno plastikos, taisyklingos laikysenos, ką dar duoda šokis?
Labai svarbus dalykas, kad, mokydamiesi šokio, vaikai ima suprasti, kaip dirbti su žmonėmis – labai retai šokėjas repetuoja vienas. Išmokstama, kaip sutarti tarpusavyje – ir su tais, kurie patinka, ir su tais, kurie ne. Kaip kartu judėti, bendradarbiauti.
Čia vaikai išmoksta ir to, kaip dirbti kartu, ir kaip būti lyderiais. Šokėjai žino, kad tik bendromis pastangomis sukurs šokį, o choreografas turi sugebėti nuvesti šokėjus į tikslą. Juk ne daug kur mokyklose mokoma lyderystės meno. Ši mokykla turi milžinišką potencialą ir pasaulis turi tai žinoti.
