„Medžioklės scenos” žadėjo tęsti praėjusiame sezone „Visuomenės priešo” pradėtą individo ir visuomenės konflikto temą. Tačiau kodėl priešprieša tarp homoseksualaus herojaus Abramo (Arūnas Sakalauskas) ir kaimo bendruomenės „Medžioklės scenose” tarsi nėra pabrėžiama? Kur tuomet spektaklio akcentai? Apie ką jis?
Įkvėpė Garliavos įvykiai?
Dabartinėje mūsų tikrovėje pakanka vien užuominos, kad spektaklį įkvėpė Garliavos įvykiai, ir į premjeros anonsus atsilieps tie, kurie niekada teatru nesidomėjo.
Teatro žinutė buvo aiški: R. Atkočiūno spektaklis bus šiuolaikinės visuomenės „psichologinė studija”, aštrus ir aktualus veidrodis susipriešinusiai visuomenei, jis parodys, kokia ta visuomenė bauginamai panaši į ponacistinę Vokietiją.
Taip neįvyko. Po premjeros dar kartą pasitvirtino, kad Lietuvos teatro „komforto zona” vis dėlto yra ten, kur faktą ir tiesmuką jo komentarą keičia prielaidos, apibendrinimai. Teatras stiprus, kai vengia deklaracijų ir plakatinių antraščių. Dažniausiai mūsų scenos menas išdrįsta pažvelgti į tikrovę tik įsisupęs į šį kokoną.
Televizorius – lyg altorius
Aštrias M. Sperro teksto problemas spektaklio kūrėjai pasistengė neutralizuoti ir pasiūlė keistą perspektyvą, vienu metu ir priartinančią veiksmą prie žiūrovų, ir nutolinančią jį saugiu atstumu.
Daug metų su R.Atkočiūnu dirbantis latvių scenografas Martinis Vilkarsis sukūrė vizualiai švarų, nuo pirmosios spektaklio scenos viską pasakantį scenovaizdį. „Medžioklės scenos” vyksta sterilioje, šviesioje virtuvėje su bažnyčios frontoną primenančiu viršumi ir didžiuliu televizoriumi per vidurį.
Taip, tokios tad šiuolaikinės bažnyčios ir altoriai. Visuomenė paskendusi vartojimo kultūroje, nuodėmėse nuo pirmosios iki dešimtosios imtinai. Čia pat ir meldžiamasi, ir ėdama, ir dulkinamasi, ir žudoma, o reklaminėse popiežiaus inauguracijos pauzėse - supertarkos ir superšluostės.
Lengvų užuominų į veiksmo šiuolaikiškumą yra ir Jolantos Rimkutės kostiumuose: spektaklio moterys primena elegantiškas skirtingų epochų kino deives, vyrai – nerangiai kostiumuotas jų fonas.
Tik Rasos Samuolytės vaidinamos Martos ir Eglės Gabrėnaitės Deboros apdarai tarsi nurodo kitą socialinį ir kultūrinį sluoksnį - jos nei iš „Santa Barbaros”, nei iš „Stepfordo moterų”. Arčiau - „Maskva netiki ašaromis”.
Kokia pagrindinė mintis?
Scenovaizdžio diagnozės nueina į antrąjį planą, kai scenoje pasirodo aktoriai ir suskamba personažų vardai. Kūrėjai pasirinko „išversti” M. Sperro Barbarą, Tonką, Rovą, Folkerį, Georgą, Centą, Knocherlį, Paulą, Maksą, Antoną, Konradą ir kitus į Deborą, Lotą, Jokūbą, Dovydą, Juditą, Rebeką, Jeronimą, Esterą, Matą.
Tai liudija režisieriaus viltį paversti bibline sakme istoriją apie tai, kaip kaimas sumedžioja homoseksualų Abramą. Kaip jį apšmeižia, paverčia žmogžudžiu, paaukoja medžioklės labui nekaltą vaiką.
Čia atsirastų vietos didesnėms ir baisesnėms jėgoms nei politika, sociologija ar net psichologija, kurioms per pastarąjį šimtmetį žmogus priprato suversti atsakomybę dėl visų savo veiksmų. Čia galėtų veikti lemtis, prieš kurią esame bejėgiai, dėl to elgiamės taip, kaip nuspręsta prieš amžius.
Bet spektaklis transliuoja ką kita - tragedijos laikai praėjo. Net nepakantumas, kitokio žmogaus nepriėmimas, žiaurumas ir vyksta, ir išgyvenami per televizinę anesteziją. Šiuolaikinis „altorius” užliūliavo receptorius, tarsi kiekvieną konflikto šalį nuo tikrovės slėptų kelių centimetrų storumo asmeninis ekranas. Ar tokia buvo pagrindinė „Medžioklės scenų” mintis? Jei taip, įdomu.
Aktoriai dar ieško išraiškos
Atrodo, kad aktoriai šiame spektaklyje vis dar ieško būdo, kaip išlaviruoti tarp sodrios pjesės kalbos ir apibendrintos spektaklio intonacijos, tarp natūralaus polinkio kurti charakterinį personažą ir kartu jo komentarą, čia pat įsijausti ir atsiriboti.
Kol kas stipriausiai skamba dviejų porų - Abramo (A. Sakalauskas) ir Deboros (E. Gabrėnaitė) bei Marijos (Jolanta Dapkūnaitė) ir Loto (Vainius Sodeika) - kuriamos veidrodinės dviejų motinų ir sūnų istorijos.
Vieni kitiems jie yra lemtis, priežastis ir pasekmė. Skausmingas ryšys, neteisybė, neapykanta, nedrąsiai nušvintančios ir vėl pranykstančios meilės blyksniai jų scenose tikri ir gilūs, palyginti su drungna spektaklio intonacija.
