Veiksmą perkėlė į Vilnių
Svečias su tautiečių komanda operos siužetą perkėlė į 1939-ųjų Vilnių. Mat šie Europai ir ypač mūsų sostinei permainingi metai atitiko neramius laikus, vaizduojamus „Lohengrine”. Tuo metu žmonės tikėjo įvairiais stebuklais ir gelbėtojais.
Lohengrinas nusileidžia atlikti misijos - išspręsti tautų konflikto, galbūt šnipinėti ir apginti auka tapusios Elzos.
Režisierius jau buvo gerai ištyrinėjęs šį laikotarpį statydamas ankstesnę sėkmės sulaukusią operą „Liučija di Lamermur”, kurios veiksmą dėl panašių priežasčių perkėlė iš XVI a. į Benito Mussolini Italiją. Tada A. Žagaras projektavo ant marmurinių fasadų diktatoriaus epochos dokumentiką.
Dabar ant stilizuotų Vilniaus arkikatedros kolonų išvydome istorinio prancūzų filmo apie 1939-ųjų Vilnių vaizdus.
Kad publika nenuklystų nuo režisieriaus plano, jai filmas buvo rodomas ir ekrane prieš kiekvieną operos veiksmą orkestriniuose epizoduose.
Neryškius, virpančius kadrus savaip pratęsdavo blyškus scenovaizdis su jame ištirpstančiais šviesiomis milinėmis ir elegantiškomis prieškario suknelėmis vilkinčiais personažais (kostiumų dailininkė Kristinė Pasternaka).
Scenografas Reinis Suhanovas spektaklyje sukūrė švarią, asketišką erdvę, pasak jo, patogią skleistis režisieriaus idėjoms ir solistų gebėjimams. Vis dėlto sterilumas greičiau slopino romantinį operos polėkį, nors katedros kolonų motyvu buvo varijuojama labai muzikaliai.
Svarbiausia, kad spektaklio scenografui pavyko užmegzti dialogą su R. Wagneriu įrengiant scenos gelmėje paslaptingą trikampę nišą, kurioje nutinka lemtingieji operos įvykiai. Šiame spindinčiame kampelyje parašiutu nusileido Lohengrinas, įvyko mylimųjų tuoktuvės, herojus atsisveikino su gulbe, atsirado pradingęs Elzos brolis.
Šmėžavo lėktuvo šešėlis
Tačiau režisieriaus A. Žagaro pastangos aiškiai ir „žmogiškai” papasakoti mistišką „Lohengrino” istoriją, regis, ją tik dar labiau sujaukė. Stipriausiai tai turėjo pajusti solistai. Jie neslėpė, jog gavo iš režisieriaus „daug užduočių”.
Juk Lohengrinas (Ferdinandas von Bothmeris) šiame spektaklyje turi švelniai kreiptis lyg ir ne į gulbę, o į jį atskraidinusį lėktuvą! Chorui dainuojant apie gulbę scenoje ir šmėžuoja lėktuvo šešėlis.
Demoniškajai Ortrūdai, nebesiejamai su raganiškais burtais ir pagonių dievais, kaip R. Wagnerio librete, liko tapti blaivaus proto pikčiurna, širstančia dėl Elzos klejojimo ir ryžto žengti prie altoriaus su nepažįstamu šnipu. Beje, R. Wagneris pabrėžė, jog Ortrūdos personaže negali būti „nė lašo buitiškumo”.
Stiprybė - muzikos grožis
Vis dėlto jokios koncepcijos negali sugriauti šios muzikos grožio. Ji yra šio spektaklio stiprybė – nuo švytinčio, išpuoselėto orkestro skambesio (spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas), dieviškų chorų (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) iki puikių solistų darbų.
Paradoksas, kad silpniausiai premjeros dainininkų ansamblyje pasirodė Lohengrino vaidmenį sukūręs vokietis F. von Bothmeris. Lohengrinas – spalvingas personažas, laviruojantis tarp heroizmo, agresyvumo ir trapaus švelnumo.
F. von Bothmerio dainavime ir vaidyboje pritrūko spalvų, tikslumo ir laisvės.
Sandra Janušaitė savo sukurta Elza beveik prilygo Europos primadonoms, nors jos sopranas aštresnis ir ne toks šviesus. Dainius Stumbras (Telramundas) ir Inesa Linaburgytė (Ortrūda) atskleidė geriausias savo vokalines ir scenines savybes, sugebėjimą interpretuoti R. Wagnerį.
Lūkesčius pranoko Tadas Girininkas, kuris sukūrė neįprastai emocingą Karalių. Gerai pasirodė ir mažesnių vaidmenų atlikėjai.
Tiltas į R. Wagnerio savaitę
R. Wagnerio (1813–1883) idėjos įrėžė gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje. Dešimt iš trylikos jo operų priskiriamos didžiausiems visų laikų žmonijos kultūros laimėjimams. Šio kompozitoriaus veikalai - savotiškas teatrų brandos rodiklis.
Lietuvoje pirmoji R. Wagnerio opera pastatyta 1926 m. Kauno valstybės teatre. Tai buvo „Lohengrinas”. Pagrindinį herojų įkūnijo K. Petrauskas. Vėliau ši opera dar du kartus grįžo į pagrindinę sceną - 1937 m. ir 1969 m.
Lietuvoje taip pat statytas R. Wagnerio „Tanhoizeris” (1930, 1990 m.), „Skrajojantis olandas” (1978, 1995, 2004 m.). Vėlyvasis R. Wagneris į Lietuvos operos sceną įžengė, kai 2007-aisiais E. Nekrošius LNOBT režisavo „Valkiriją”.
A. Žagaro „Lohengrinas” taps savotišku tiltu į kompozitoriaus 200 metų jubiliejui skiriamą R. Wagnerio savaitę. Balandžio 19–26 d. joje bus parodytas baletas „Tristanas ir Izolda”, operos „Valkirija”, „Skrajojantis olandas” ir „Lohengrinas”.
