Kad „Kino pavasaris”, kaip ir kokia nors Vilniaus knygų mugė, kasmet plečiasi, nėra nei gerai, nei blogai - tai paprasčiausia vartotojiškos visuomenės ypatybė. Šiais laikais neįmanoma nepūsti burbulo tol, kol jis netrūksta per baltas siūles. Taip yra, ir tiek.
Juk gera manyti, kad žiūri meną, o ne holivudinį šlamštą. Net jei taip ir nėra. Net jei holivudiniame niekale kartais įžvelgi daugiau prasmės nei, tarkime, tokioje iranietiškoje kvailystėje kaip „111 merginų”.
Net ir jei eidamas iš vieno filmo į kitą jauti vartotojo kaltės jausmą - tu čia menu mėgaujiesi, o Afrikoje vaikai miršta. Minėtasis S. Žižekas, pateikdamas kavos bendrovės „Starbucks” reklamos kampanijos pavyzdį, netyčia pasiūlė išeitį ir iš šios nemalonios padėties.
Juk išties „Kino pavasaris” jau kitąmet dalį bilieto kainos galėtų skirti humanitarinei pagalbai badaujantiems Juodojo žemyno vaikams arba prasigėrusiam mūsų šalies kaimui. Festivalio lankytojai ne tik atliktų malonumo pareigą, bet ir kartu nuramdytų vartotojo kaltės jausmą.
Nuostabioje dokumentinėje juostoje „Perversiškas ideologijos gidas”, kurioje S. Žižekas įvairaus žanro filmuose ieško ideologijos apraiškų, yra epizodas, kuriame rodomos lėktuvų kapinės.
„Istoriją geriausiai pajunti, kai matai gamtą, ryjančią kultūrą”, - ištaria slovėnų filosofas, režisierės Sophie Fiennes kino juostoje liudijantis, kiek daug nauja apie mus ir apie mūsų visuomenę gali sakyti iki skausmo pažįstami filmai.
Neabejoju, kad dauguma šiųmečių „Kino pavasario” juostų jau kitąmet atsidurs panašiose filmų kapinėse, nes jas pakeis dar daugiau kitų kino kūrinių, nebūtinai geresnių ar prastesnių.
Kad gamta šiųmečių festivalio filmų per anksti nesurytų, pabandysiu nors savo atminties kapinėse jiems pastatyti antkapinius paminklus. Bent toms iš dviejų dešimčių festivalyje jau matytų juostų, kurios, mano akimis, šį tą sako apie dabarties visuomenę. Subjektyviai įvertinsiu ir jų meninę vertę.
Čia slepiasi tai, ką slėpėte
„Juoda, balta ir seksas” (rež. Johnas Winteris, Australija). Niekada nemaniau, kad nespalvotą filmą, kuriame vien kalbama, žiūrėsiu lyg įtemptą psichologinį trilerį.
Tiesa, juostoje aštuonios aktorės, vaidinančios tą pačią prostitutę, atvirokai kalba apie seksą. Tačiau kalba ne vulgariai, o, sakyčiau, šmaikščiai, pagauliai, filosofiškai.
„Velnias yra tai, kas skiria, o Dievas yra tai, kas jungia. Vadinasi, vyras ir moteris yra velnias, o seksas yra Dievas”, - filme apstu tokių pribloškiamai pagaulių pastabų, nuvainikuojančių mūsų kartais pernelyg puritonišką požiūrį į, atrodytų, natūralius prigimties dalykus.
Įvertinimas – 9 iš 10.
Mums rūpėjo tik malonumai
„Laukinės atostogos” (rež. Harmony Corine, JAV). Paradoksalu, bet psichologai teigia, kad šiuolaikiniai žmonės prastai ir depresyviai jaučiasi todėl, kad patiria per mažai malonumų.
Šį beatodairišką malonumų troškimą ir atspindi gražių moteriškų kūnų pilnos „Laukinės atostogos”.
Nepaisant klaikios aktorių vaidybos, filmas, pasižymintis svajonės, fantazijos, kompiuterinio žaidimo stilistika, bando atskleisti, kuo gali virsti ne tik amerikietiškoji svajonė. Juk malonu ne tik lengvabūdiškai šėlioti paplūdimyje, bet ir dar lengvabūdiškiau žudyti, ar ne?
Įvertinimas – 6 iš 10.
Liūdime vyriškumo
„Myliu” (rež. Slawomiras Fabickis, Lenkija). Prieš lenkų kinui labai būdingo filmo pabaigą jauna pora, sudėtingomis aplinkybėmis susilaukusi kūdikio, apsikabinusi verkia. Ką jie aprauda?
Dėl moters viskas aišku. Ji, dar būdama nėščia, buvo išprievartauta, bet tai nuslėpė nuo savo vyro, sukeldama nesusipratimų grandinę.
Nepaisant įvairių išbandymų, moters atžvilgiu viskas baigėsi sėkmingai, aišku, kiek tai tokiomis aplinkybėmis įmanoma. Ji, kaip dažniausiai ir būna, kantriai kentėdama pasiekė savo tikslą. Jos ašarose džiaugsmo daugiau nei skausmo.
Visą filmą besiblaškiusio vyro ašarose justi ir kažkoks universalus netekties, pralaimėjimo skausmas. Toji netektis, mano akimis, susijusi ne tik su galimybės vyriškai tiksliai planuoti ateitį žlugimu, bet ir apskritai su prigimtinio vyriškos laisvės ir protesto troškimo praradimu.
Mūsų visuomenėje laukinis vyriškumas nyksta. Ir nieko čia nepadarysi.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Ideologija – nemirtinga
„Ne” (rež. Pablo Larrainas, Čilė, JAV). Gyvename ne televizijos ir net ne interneto, o reklamos ir viešųjų ryšių eroje. Televizija, internetas, politika - tik priemonės reklamos ir viešųjų ryšių ideologijai skleisti.
Apie tai šis filmas, kuriame varginanti tematika įtikinamai perteikta varginančia „dogmiška” stilistika.
Filmo pabaigoje pagrindinis personažas - reklamos kūrėjas Renė Savedra - užtikrintai žengia per džiūgaujančią minią.
Džiaugtis yra dėl ko -Pinocheto reklamos kampanija „Taip” prakišo opozicijos kampanijai „Ne”. Įdomiausia, kad „Ne” kampaniją kūręs Renė Savedra taip akivaizdžiai kaip minia nesidžiaugia.
Ar tik ne dėl to, kad puikiausiai supranta, kokios ideologijos valdomame pasaulyje gyvens ant jo rankų nešamas sūnus?
Įvertinimas – 8 iš 10.
Žmogaus tamsumo nepalaidosi
„Penktasis metų laikas” (rež. Peteris Brosensas, Jessica Woodworth, Belgija, Nyderlandai, Prancūzija). Filmo tema išties paguodžianti. Pasirodo, nuo viduramžių ne taip ir toli nuėjome. Esame tokie pat tamsūs kaip ir prieš kelis amžius. Vadinasi, dar turime erdvės tobulėti.
Ar „Penktajame metų laike” narpliojama žmogaus tamsumo problema išties aktuali ir šiandien? Sužinosime, jeigu į Lietuvą, kaip ir į filme vaizduojamą kaimelį, pavasaris taip ir neateis - žemė taps bevaisė, iškils bado grėsmė, niūri prieblanda paveiks psichiką.
Gal ir mes paaukosime bejėgį žmogų, kad tik permaldautume už bet kokią civilizaciją galingesnę gamtą.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Tiesa bejėgė, melas visagalis
„Rojus: meilė” (rež. Ulrichas Seidlis, Austrija, Prancūzija, Vokietija). Filmas būtų palikęs didesnį įspūdį, jei nebūčiau skaitęs prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romano „Platforma”. Temos ir problemos tos pačios. Tik tiek, kad romane vyras vyksta ieškoti sekso rojaus į Tailandą, o filme moteris to paties nusidangina į Keniją.
Prasčiau, kad „Rojus: meilė” - aiškesnis ir tiesmukesnis kūrinys, nepaliekantis paslapties pojūčio ir erdvės interpretacijoms.
Šiaip ar taip, ką apie mus sako šis filmas?
Kad rojus žemėje - sugebėjimas apgaudinėti save taip įtikinamai, jog nė akimirkos nesuabejotum savo apgaulinga tiesa.
Įdomiausia, kad tai sugebančių personų ne filme, o mūsų visuomenėje - ne viena ir ne dvi.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Čia guli sąžinė
„Rūke” (rež. Sergejus Loznica, Vokietija, Rusija, Nyderlandai, Baltarusija, Latvija). Poetas Donaldas Kajokas sakė, kad geras menininkas rūpinasi proporcijomis, kitaip tariant, tuo, kad kūrinyje viskas derėtų lyg gamtoje.
„Rūke” - kaip tik toks filmas. Matyti, kad jį statė matematikos pasaulio atstovas. Čia net muzikos nėra, nes ji pažeistų gamtos garsų proporciją, darančią didesnį įspūdį nei Ludwigo van Beethoveno 9-oji simfonija.
Svarbiausia, kad „Rūke” - netuščių vaizdų filmas. Kiekviename jo kadre tiesiog pulsuoja nuojauta, kad šiame pasaulyje išlikti sąžiningu, nemeluojančiu sau ir kitiems žmogumi paprasčiausiai nėra įmanoma.
Lengvinamųjų aplinkybių nesuteikia net tai, kad „Rūke” - kūrinys apie karą. Juk, kaip rašė šviesaus atminimo Jurgis Kunčinas, mes kasdien einame į karą.
Įvertinimas – 10 iš 10.
