Ne mažiau svarbus skaičius skulptoriui ir dar gana neilgas tėvystės stažas – 7,5 metų.
– Kaip nutiko, kad tokį solidų jubiliejų švenčiančio menininko sūnui – vos septyneri? Nenorėjote vardan šeimos aukoti kūrybos? – paklausiau menininko.
– Galiu prisipažinti, kad kiek įmanoma stengiausi nutolinti tą šeimos rūpesčių periodą. (Juokiasi). Visą laiką surydavo kūryba. Tačiau dabar įsitikinau, kad šeima duoda nemažai naujų kūrybinių impulsų.
– Sukūrus šeimą atsirado ir paukščio lizdą primenanti šakų skulptūra Guandu skulptūrų parke Taipėjuje. Kaip atsidūrėte Taivanyje?
– Prieš porą metų buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo keli šimtai menininkų iš viso pasaulio. Organizatoriai atsirinko tik šešis. Guandu gamtos parkas dar vadinamas paukščių viešbučiu. Mat jo pelkėse ilsisi didžiuliai migruojančių paukščių būriai.
Lankytojams skirta tik nedidelė to parko dalis. Ten įrengta paukščių stebykla ir žemės meno skulptūrų ekspozicija. Ją kviestiniai menininkai kuria jau daugiau nei dešimtį metų.
Aš iš šakų ten pastačiau tarsi kokią šventyklą. Ji šešių metrų aukščio. Į ją galima užeiti. To darbo ašimi pasirinkau fikusą. Vėliau jis pradėjo leisti naujas šaknis, kurios dar labiau sutvirtino mano statinį. Smagu, kad gamta irgi prisijungė.
– Išskirtinis visos jūsų kūrybos ženklas – žmogaus siluetas. Dažnai suteikiate žiūrovui ir galimybę įlįsti į vidų, tarsi pasimatuoti tą skulptūrą. Kaip kilo sumanymas kurti darbus, kurie būtų „arti kūno“?
– Iš pradžių norėjosi skulptūrą papildyti performansu. Ne sykį esu per parodų atidarymus ir pats stovėjęs savo skulptūrose. Padarydavau tarsi apsaugą kūnui, kuri tuo pat metu jį ir įkalindavo. Norėjosi susikurti kažkokį kevalą, kuriame galėčiau tūnoti pasislėpęs nuo pasaulio triukšmo, nuo informacijos gausos.
– Ar galėtumėte išvardinti kelis menininkus, kurie darė, o gal ir šiandien dar daro įtaką jūsų kūrybai?
– Iš pradžių turbūt labiausiai patiko japonų kilmės amerikiečio Isamu Noguchi darbai. Vėliau didžiulį įspūdį padarė Antony Gormley'aus kūryba. Juk ir Vilniaus šiuolaikinio meno centre turėjome galimybę pamatyti didžiulę jo instaliaciją.
A. Gormley'ui irgi svarbus kūno mastelis, jam kūnas – kaip indas. Jis tikrai padarė nemažą įtaką. Patiko ir skulptorės Evos Hesse darbai. O paskutiniu metu ypač domina minimalizmo ir žemės meno pradininkų idėjų permąstymas.
