- U. Seidlio trilogijoje „Rojus” kalbama apie beviltiškus moterų troškimus, kurie susiję ir su bėgimu nuo tikrovės. Jūsų suvaidintos Terezos svajonių maršrutas veda į Kenijos paplūdimius. Kodėl? - paklausiau M. Tiesel.
- Iš pradžių U. Seidlis norėjo sukurti vieną filmą apie tris moteris, bet vėliau idėja išsirutuliojo iki trilogijos. Pavadinimas „Rojus” susijęs su mintimi, kad kiekvienas ieško savojo rojaus žemėje. Koks jis turėtų būti, žmonės supranta skirtingai.
Mano herojė Tereza nori turėti vyrą. Ji išsiruošia į Afriką, nes draugės sako, kad ten daug gražių juodaodžių jaunuolių, kuriems patinka europietės, nesvarbu, kokio amžiaus. Išsiuntusi dukrą į lieknėjimo stovyklą (apie tai - filmas „Rojus: viltis”), Tereza išvyksta ieškoti meilės.
- Viena filmo veikėja sako, kad Kenijos kurorte ji gali būti tokia, kokia yra, ir nesirūpinti nei dėl savo išvaizdos, nei dėl amžiaus. Vadinasi, tai galimybė pabėgti ne tik nuo vienatvės, bet ir nuo Europoje susiformavusių moters išvaizdos, elgesio stereotipų?
- Nuo seno moterys buvo auklėjamos taip, kad patiktų ir įtiktų vyrams. Kenijoje jos niekam nepataikauja, bet vis tiek yra geidžiamos.
Viena „Rojaus” prasmių - galimybė būti savimi ir bent trumpam pamiršti, kad turi antsvorio ar susiraukšlėjusį veidą.
Europoje klesti jaunystės kultas. Vyresnio amžiaus moterys, negalinčios pasigirti idealia figūra, paprasčiausiai išstumiamos iš apyvartos. Afrikoje jos priimamos, o ne atmetamos. Žinoma, tai įmanoma, nes jų oda balta ir jos turi pinigų. Mačiau savo akimis - pagyvenusios moterys ten jaučiasi kaip rojuje, jos laimingos ir džiaugiasi gyvenimu.
- Anksčiau ar vėliau jos turi susimokėti už tariamą rojaus iliuziją. Kaip reaguoja vietos žmonės, kurie galbūt nedalyvauja, bet stebi šį spektaklį?
- Buvo įdomu stebėti moteriškes, vaikštančias paplūdimiu su jaunais Kenijos vaikinais, kurie nepaprastai didžiuojasi, kad yra kartu su europiete, tinkančia jam į motinas.
Niekas į juos nekreipia dėmesio, nes afrikiečiai pakantūs tautiečiams, kurių kompanijoje atsiranda baltoji. Tokie juodaodžiai automatiškai pakyla socialinio statuso laipteliais.
Visi puikiai supranta, kad už gautus pinigus šie vaikinai remia ir išlaiko gausią šeimą.
Negali sakyti, kad jie tik parsidavinėja. Tiesiogiai pinigų niekas neprašo. Bet tariamai mylimajai vaikinas ima pasakoti fantastines istorijas apie tetą, kuri susilaužė koją, apie tėvą, kuris staiga susirgo, apie draugą, kuris pateko į avariją ar į kalėjimą.
Tai gali būti ir tiesa – jie gyvena labai skurdžiai, o policija nepaprastai korumpuota. Įkalinti gali už bet ką - norint išeiti į laisvę, reikia sumokėti. Kita vertus, jie juk nieko neturi, tad pamačius tą skurdą ir vargą norisi padėti. Mes patys, vykdami filmuoti į pašiūrę, kur gyvena filmo herojus Munga (Peteris Kazungu), paimdavome skalbimo miltelių, taip pat ir maisto visam kaimui.
- Filme „Rojus: meilė” matome dvi Afrikos puses: vieną, skirtą turtingiems turistams, o kitą - purviną ir vargingą, kur gyvena vietos žmonės.
- Vos iškėlęs koją iš viešbučio teritorijos gali pamatyti šių dienų apokalipsę: griūvančius lūšnynus, kur klesti prostitucija, narkomanija, kas antras yra užsikrėtęs ŽIV ir apskritai mažai kas sulaukia senyvo amžiaus, nes miršta nuo ligų ar bado.
Greta šio nenusakomo, europiečiams sunkiai suvokiamo skurdo klesti prabanga: gražiausiose vietose prie vandenyno išsirikiavę viešbučiai baltiesiems. Jie aptverti ir saugomi ginkluotų kareivių, ten įleidžiami tik turistai.
Kiekvieną kartą, kai atsivesdavome juodaodžių, mums reikėdavo aiškintis registratūroje, jog kuriame filmą.
Vietinių turistai bijo, taigi jie dažniausiai lieka užsidarę viešbučio teritorijoje, kur jiems rengiamos įvairios pramogos.
- „Rojuje” filmavosi profesionalūs aktoriai ir vadinamieji paplūdimio vaikinai, kuriems teko vaidinti save. Kokias užduotis kėlė režisierius, surinkęs tokią egzotišką komandą?
- Niekas gerai nežinojo, apie ką bus filmas. Ulrichas per penkias savaites Kenijoje 16 mm kino kamera nufilmavo 90 valandų medžiagos. Net neįsivaizdavau, kas iš viso to išeis.
Niekada anksčiau nedirbau su U. Seidliu, tad jo pakviesta paklausiau kolegės, kaip man elgtis. Daug kalbėti ar verčiau laikytis santūriai? Ji atsakė: „Nesirūpink, išsiaiškinsite filmuodami.”
Taip ir buvo. Mums režisierius suteikė pagrindines gaires, o visa kita – gryna improvizacija. Atskiroms situacijoms negalėjau pasiruošti, nes paprasčiausiai nežinojau, kas atsitiks. Afrikiečiams buvo pasakyta, kad jie turi vaidinti paplūdimio vaikinus, ir viskas.
- Ar jūsų negąsdino U. Seidlio filmavimo maniera, pasirinkta stilistika? Tam tikras scenas jis filmuoja nepaprastai išraiškingai, kruopščiai suplanavęs kadro kompoziciją, spalvas, apšvietimą. O ne itin patrauklius moterų kūnus rodo natūralistiškai ir be gailesčio.
– Man patinka, kad Ulrichas nesistengia nieko pagražinti. Meluoti jis nelinkęs. Pavyzdžiui, Holivudo filmuose aktoriai, o ypač aktorės, turi atrodyti labai estetiškai, patraukliai. Nedaug solidesnio amžiaus moterų sulaukia pasiūlymų filmuotis, ypač atlikti pagrindinį vaidmenį.
Neseniai kalbėjausi su aktore iš Kroatijos Mira Furlan, labai gražia moterimi, kuri po Balkanų karo išvyko į Holivudą. Ji apstulbo pamačiusi, kaip laisvai elgiasi aktorės U. Seidlio filme.
Pasak jos, Holivude net sėdant į krėslą reikia įsitempti ir persikreipti, kad tik nesusimestų raukšlių ant šonų. Mums buvo leista elgtis laisvai.
Žinoma, U. Seidlis kiekvieną kadrą aptardavo su operatoriais Edwardu Lachmanu ir Wolfgangu Thaleriu. Ištisas valandas jie krapštydavosi reguliuodami apšvietimą, derindami kompoziciją, kol pagaliau leisdavo mums filmuotis.
- Jūsų kuriama Tereza ne tik ieško nuotykių ir malonumų, bet ir laukia užuojautos, supratimo, meilės. Tik vargu ar ji supranta, kad už pinigus to nenupirksi?
- Taip, Tereza nėra tokia primityvi, kaip atrodo. Galbūt ji naivi, nes ieško ne tik malonumų, bet ir jausmų. Tai ir yra jos tragedija. Kuo toliau, tuo geriau ji supranta, kad viskas daroma tik dėl pinigų. Tereza nusivilia, o tada jau desperatiškai ima viską, bet ir tai negelbėja.
Paskutinėje scenoje situacija pasikeičia: juodaodis nevykėlis padavėjas, iš kurio turistės nuolat tyčiojosi, pasako „ne”. Taip režisierius formuluoja mintį, kad visų negalima nupirkti. Mano manymu, tai puikus sprendimas, nes galiausiai prabylama apie orumą.
Tereza lieka pralaimėjusi, ji praranda ne tik viltį, bet ir pagarbą sau. Neapykanta ir panieka kitam atsigręžia prieš ją pačią.
Po filmo aktorė sulaukė pripažinimo
M. Tiesel gimė 1959 metais Vienoje, Austrijoje. Baigusi teatro studijas 1983-iaisiais dirbo Vokietijoje - Dortmundo, Eslingeno, Diuseldorfo, Hamburgo dramos teatruose. 1994-aisiais ji grįžo į Austriją, kuria vaidmenis Graco dramos teatre.
Ilgą laiką M. Tiesel buvo mažai žinoma pasaulio kino publikai. Filmuose ir Austrijos televizijos serialuose ji dažniausiai gaudavo antraplanius vaidmenis.
Tarptautinio pripažinimo M. Tiesel sulaukė tik pernai sukūrusi Terezos vaidmenį U. Seidlio filme „Rojus: meilė”. Ji buvo išrinkta geriausia Austrijos aktore, nominuota geriausios aktorės kategorijoje Kanų kino festivalyje ir Europos kino apdovanojimų ceremonijoje.
Trilogija bus rodoma Vilniuje ir Kaune
U. Seidlio trilogijos pirmosios dalies „Rojus: meilė” seansai:
kovo 24 d. 21.30 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”;
kovo 26 d. 21.00 val. Kauno kino centre „Forum Cinemas”.
Antrosios dalies „Rojus: tikėjimas” seansai:
kovo 25 d. 18 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”;
kovo 27 d. 19.15 val. Kauno kino centre „Forum Cinemas”.
Trečiosios dalies „Rojus: viltis” seansai:
kovo 26 d. 21.30 val. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis”;
kovo 28 d. 19.30 val. Kauno kino centre „Forum Cinemas”.
