Su talentingu šiuolaikinio šokio kūrėju A. Katinu kalbėjomės apie Lietuvos ir Suomijos šokio scenas, pirmuosius šokio žingsnius ir patirtą debiuto stresą.
- Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado šokis? Ar buvote vienas tų laimingųjų, kurie jau nuo mažų dienų žinojo, kuo bus užaugę?
- Rimtai šokti pradėjau vėlai, būdamas aštuoniolikos metų, kai įstojau į aktoriaus-šokėjo specialybę Muzikos akademijoje. Iki tol mano santykis su šokiu buvo visiškai hedonistiškas - malonu buvo šokti pagal Alos Pugačiovos dainas, kai buvau penkerių, malonu buvo šokti mokyklos diskotekose, kai buvau trylikos, ir malonu buvo užsimiršti šokyje panko ar sunkiosios muzikos koncertuose, kai buvau šešiolikos.
Manau, tai, kad pradėjau studijuoti šokį vėlai, apsaugojo mane nuo savotiško profesinio fanatizmo ar susitapatinimo su šokiu.
- Pirmiausia baigėte chorinio dirigavimo specialybę, vėliau aktoriaus-šokėjo specialybę. Kodėl vis dėl to nusprendėte pasirinkti šokį?
- Mėgau muziką, man patiko šešias valandas praleisti prie pianino. Bet rimtai ją studijuoti taip pat pradėjau vėlai, kai man jau buvo penkiolika ar šešiolika. Tad neturėjau tokių gerų technikos pagrindų ir duomenų muzikai, kaip mano bendramoksliai.
O šokį pasirinkau visai atsitiktinai, daug apie tai negalvodamas. Ir tai buvo labai geras pasirinkimas. Šiuolaikinis šokis mane žavi viskuo. Jis nuolat atsinaujina, nes yra atviras kitų meno šakų įtakoms. Mane šiuolaikinis šokis dažnai nustebina, nes vis dar yra neatrastų šio meno teritorijų.
- Ar prisimenate pirmąjį savo spektaklį?
- Labai gerai prisimenu savo pirmąjį didesnį spektaklį - kartu su suomių šokėja Maria Saivosalmi kurtą choreografinį darbą. Tai buvo duetas „Orphee et Eurydice“. Jo premjera įvyko festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ 2002-aisiais, kiek pamenu, jau po vidurnakčio.
Kaip tik dieną prieš premjerą grįžau iš gastrolių su Anželikos Cholinos šokio teatru Šanchajuje, tad buvau pavargęs, pasiklydęs laike, įsitempęs. Po pirmos minutės scenoje, šokdamas solo dalį, supratau, kad neprisimenu nieko, ką buvau sukūręs, tad teko improvizuoti. Tai nebuvo labai sudėtinga.
Bet tuomet, kai Maria šoko savo solo dalį, man teko išgyventi patį aktyviausią sceninio buvimo momentą. Supratau, kad jei neprisiminsiu choreografijos, mes paprasčiausiai negalėsime tęsti, nes improvizuoti bendrų scenų mes nesugebėsime.
Tad kol Maria šoko, aš vis svarsčiau, kaip sukaupti jėgas ir drąsą, atsisukti į žiūrovus ir pranešti, kad pasirodymą reikia nutraukti. Tai truko tik pusantros minutės, bet aš mintyse spėjau gal dešimt kartų bandyti kreiptis į žiūrovus ir sustabdyti save, net nepradėjus suvokti visų galimų pasekmių: gėdą, pralaimėjimą, nusivylimą...
Atmintis grįžo iškart, kai atsisukau į publiką ir žengiau kelis žingsnius.
- Kaip atsidūrėte Suomijoje?
- Į Suomiją išvykau studijuoti magistrantūroje. Į Lietuvą grįžtu retai. Tad planų, susijusių su Lietuva, turiu, bet grįžti visam laikui - ne.
- Kadangi teko studijuoti ir Lietuvos, ir Suomijos meno akademijose, galbūt galėtumėte palyginti šių dviejų šalių menininkų paruošimo kokybę, mokymosi sąlygas?
- Jei būsimi menininkai studijuodami yra sąmoningi - žino, ko jie nori ir patys sau kelia reikalavimus bei yra kūrybingi, tuomet jie ras būdų, kaip savo tobulėjimui išnaudoti bet kokią edukacinę sistemą.
Pastaruoju metu trys Suomijos meno akademijos - Vizualiųjų menų, Teatro ir Sibeliaus - susijungė į didelį menų universitetą. Vienas pagrindinių susijungimo tikslų buvo tarptautinis konkurencingumas. Tai atsiliepia ir edukaciniams tikslams: norima parengti menininką, kuris suvoktų savo kūrybinę tapatybę bei galimybes ne tik šalies, bet ir tarptautiniame kontekste.
- O kaip publika? Suomiai, sakoma, yra santūrūs, tačiau lietuviai dažnai taip pat kritikuojami kaip per mažai emocionalūs. Kokie jūsų įspūdžiai iš Lietuvos ir Suomijos scenų?
- Galbūt suomiai santūrus, bet jie ir nuoširdūs bei labai atviri, tolerantiški ir smalsūs. Lietuvių publika reiškia savo emocijas atviriau, ji kus kas konservatyvesnė.
- Laisvalaikiu žmonės mėgsta atsipalaiduoti šokdami, o kokių laisvalaikio pomėgių ar veiklų turite jūs - šokėjas?
- Laisvalaikiu mėgstu nieko neveikti, sėdėti kieme, parke ar bare ir žiūrėti į debesis, praeivius ar atverstą knygą. O jei nusprendžiu atsipalaiduoti imdamasis kokios nors veiklos, tuomet sodininkauju.
- Į Lietuvą trumpam grįžtate su suomių režisierės Jenni Kivelä šokio spektakliu "Pradingimas". Apie ką jis ir kokiai auditorijai skiriamas?
- Tai labai paprastas ir nepretenzingas sceninis kūrinys, kuris remiasi Italo Calvino knyga „Markovaldo, arba Metų laikai mieste“. Aš spektaklyje nekuriu konkretaus personažo, tik pasakoju apie pagrindinį knygos herojų Markovaldo, truputį apie pačią knygą, prisiminimus, kurie lieka ją perskaičius. Spektaklyje daug teksto sakoma anglų kalba, yra šešios šokio scenos ir viena daina.
Kai statėme šį kūrinį, maniau, jis bus skirtas jaunesnei auditorijai. Nors jame nėra hiphopo ar kitų jaunimo subkultūroms būdingų elementų, nemaniau, kad šis paprasto stiliaus darbas bus įdomus vyresnio amžiaus žiūrovams. Tačiau po pasirodymų ir pokalbių su publika Helsinkyje supratau, kad klydau. Darbą taip pat šiltai priėmė ir jaunesni, ir vyresni žiūrovai.
Šokio spektaklis „Pradingimas“. Choreografė - J. Kivelä. Šoka A. Katinas ir L. Kourkia. Šeštadienį, kovo 23 d., 19 val. "Menų spaustuvės" Juodojoje salėje.
