Lotynų kalbos žodis „relikvija“ reiškia „liekanas“ arba „palaikus“. Krikščionybėje pamaldumas relikvijoms remiasi tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu, nemirtingumo viltimi. Žvelgdami į šventųjų relikvijas krikščionys išpažįsta, kad Viešpats, davęs žmogui mirtingą kūną, pakeis jį kitu, nemirtingu ir garbingu kūnu.
Relikvijų gerbimas pradėjo formuotis pirmaisiais krikščionybės amžiais kartu su kankinių kultu: yra žinoma, kad 156 m. nukankinto vyskupo Polikarpo kraują tikintieji surinko skepetaitėmis. Netrukus šventųjų relikvijų gerbimo papročiai tapo viena svarbiausių šventųjų kulto praktikų. Šventųjų mirties diena pradedama vadinti gimimo Dangui diena, yrantis kūnas – perkeistu ir neyrančiu, ant šventųjų kapų statomos katedros, bažnyčios, šventovės.
Romos ir kitų Europos miestų bažnyčių altoriuose neretai galime išvysti antikines tradicijas primenančius sarkofagus, vadinamąsias konfesijas, kuriuose uždaryti, kartais pro stiklą matomi ilsisi šventųjų kūnai. Labai anksti Europoje atsirado specialiai Šventojo Kryžiaus relikvijoms skirti, ornamentais ir religiniais atvaizdais dekoruoti kryžiaus arba ikonos pavidalo futliarai. Rodant pagarbą viduje saugomam turiniui, relikvijų talpyklos visais laikais buvo daromos iš patvarių ir brangių medžiagų, išmoningai puošiamos ir saugomos kaip didžiausias turtas. Kiekviena bažnyčia siekė jų turėti kuo daugiau. Ypač buvo vertinamos su Kristaus gyvenimu ir kančia susijusios, taip pat žymios, viso šventojo kūno arba svarbios jo dalies relikvijos.
Vėlai krikščionybę priėmusi Lietuva negalėjo didžiuotis visame krikščioniškame pasaulyje garsiomis relikvijomis ar turtingais jų rinkiniais, tačiau jau XVI a. kokias nors relikvijas turėjo daugelis parapijų. Šiuo požiūriu, be abejo, turtingiausia buvo Vilniaus katedra. Joje nuo XVI a. pradžios buvo gerbiami, vėliau ir kitoms bažnyčioms pradėti dalinti karalaičio šv. Kazimiero palaikai, lig šiol esantys didžiausia katedros vertybė. Jos lobyne nuo vyskupijos įkūrimo pradėtas kaupti iš svetur atvežtų šventųjų relikvijų rinkinys.
Pirmąja į Vilnių atgabenta relikvija laikoma XIV a. iš Krokuvos gauta Lenkijos globėjo šv. Stanislovo dilbio kaulo dalis. Ši šventenybė yra išlikusi ir šiandien eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje. XVI a. daugelis Lietuvos bažnyčių turėjo vadinamųjų nežymių arba antrinių relikvijų - smulkių palaikų dalelių ir prie šventojo priliestų, jo galios įgijusių medžiagos gabalėlių. Paprastai jos saugotos pacifikaluose - mažuose, apvalios formos relikvijoriuose arba kryžiuose su relikvine.
Kristaus kryžiaus relikvijų gerbimas viduramžių Europoje buvo vienas populiariausių, ne vieną šventojo medžio dalelę savo rinkiniuose laikė ir Lietuvos valdovai bei didikai.
Lietuvos bažnyčiose išsaugota nemažai barokinių relikvijorių. Šie indai kalstyti iš sidabro arba žalvario, dekoruoti brangiaisiais akmenimis, emaliu, krištolu ir spalvotu stiklu. Gausesni relikvijų rinkiniai būdavo įmontuojami į specialias įstiklintas nišas koplyčių sienose ir altorių retabuluose. Daugybės istoriniuose šaltiniuose aprašytų, Vilniaus katedroje ir kitose Lietuvos šventovėse buvusių relikvijų bei joms skirtų brangiųjų indų likimas nežinomas. Didelė jų dalis pražuvo jau XVII a. viduryje karo su Švedija ir Rusija metais, kitą sunaikino vėlesni priešų puldinėjimai ir okupacijos.
