Abi paroda vienija medicinos tema, nes ir skulptorius, ir tapytoja gyveno nuolat bendraudami su gydytojais. S. Kuzmą jaunystėje taip smarkiai sumušė užpuolikai, kad prireikė net širdies operacijos. O M. T. Rožanskaitė maliarija susirgo Altajuje, kur 1941 metais buvo ištremta visa jos šeima. Todėl nenuostabu, kad nemažai kūrinių parodoms pasiskolinta iš medikų asmeninių kolekcijų, neįprastai daug paveikslų ir kelios skulptūros sukurtos operacijų, donorystės temomis.
Kuratorės ne tik atskleidė publikai menininkų kūrybinę virtuvę, bet ir sugebėjo rasti įdomius kūrinių pristatymo spendimus. Tapybai skirta salė stebina ryškiaspalvėmis sienomis, o S. Kuzmos kūrybos paroda „Skulptūra + 5425 dienos“ susideda iš trijų atskirų pasakojimų apie menininką..
Kūrybinga diena – su pliuso ženklu
„Rengti parodą apie tokį žinomą menininką, sukūrusį „Mūzas“ ant Vilniaus dramos teatro, Šiaulių simboliu tapusį „Šaulį“, Lietuvos laisvės gynėjų memorialą sostinės Antakalnio kapinėse ir daugelį kitų reikšmingų darbų, buvo labai rimtas iššūkis“, - prisipažino S. Kuzmos retrospektyvos kuratorė Elona Lubytė.
Pasak kuratorės, paroda sumanyta pirmiausia kaip pasakojimas apie tą laiką, kuriuo gyveno ir savo kūrybinius ieškojimus plėtojo menininkas. Joje stengtasi akcentuoti skulptoriaus užmojų nuoseklumas bei jo darbų įtaigos galia.
Išsamiam pasakojimui prireikė net kelių Nacionalinės galerijos erdvių. Pirmojo ir antrojo aukšto vestibiuliuose galima pamatyti S. Kuzmos skulptūrų galeriją – nuo renesansiškojo „Vartų sargybinio“ iki hiperrealistinių figūrų. Ypač įdomi nedidelė skulptūrų salelė antrojo aukšto balkonėlyje, kur galima rasti Barboros Radvilaitės portretą bei du medicinos temos darbus - „Profesorių Vytautą Sirvydį operacinėje“ ir „Širdies donorą“. Pastaroji skulptūra buvo sukurta 1987 metais, kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji širdies persodinimo operacija.
Penktojoje galerijos parodų salėje pabandyta sukurti skulptoriaus dirbtuvės atmosferą. Ekrane, nuotraukose ir piešiniuose galima pamatyti jo darbo procesą. Ant lentynų išdėlioti įvairių skulptūrų eskizai ir modeliai. O pačiame salės viduryje - didžiulis stalas, padengtas skulptoriaus kalendoriais, kuriuose jis pažymėdavo iš ligos nagų išplėštas kūrybingas dienas. Juos apžiūrėti galima prisėdus ant iš dirbtuvės atgabentos S. Kuzmos kėdės.
„Prie parodos daug prisidėjo ir menininko šeima, leidusi man naudotis visais jo archyvais. Jau pirmo apsilankymo dailininko dirbtuvėje metu aptikau unikalų dokumentą. Tai dailininko darbo kalendoriai, apimantys net 36 metus - nuo 1976 metų. Juose užfiksuota, tai, kas jam buvo svarbu tiek kūrybiniame procese, tiek gyvenime. Metų pabaigoje skulptorius kruopščiai suskaičiuodavo visus pliusiukus, ir jų skaičius tapdavo paskutiniu kalendoriaus įrašu. Bendra jų suma „+ 5425 dienos“, pažymėta ir parodos pavadinime“, - pasakojo kuratorė.
Trečioji S.Kuzmos parodos istorija - devintojoje galerijos salėje atkurta 1984 metais vykusi šešių skulptorių - Ksenijos Jaroševaitės, S. Kuzmos, Petro Mazūro, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus ir Vlado Vildžiūno - mažosios plastikos ir piešinių paroda. Ji padeda suvokti S. Kuzmos skulptūrų vietą vėlyvojo sovietmečio Lietuvos dailės procesų kontekste.
Tapytojos žvilgsnis - lyg rentgenas
Nacionalinės dailės galerijos keičiamų parodų salėje pristatoma M. T. Rožanskaitės kūrybos apžvalga „Rentgenogramos“. Medicininės tematikos paveikslais išgarsėjusi menininkė čia atsiskleidžia kaip mūsų pasaulio konstrukcijos tyrinėtoja, kuriai rūpėjo ir mokslo laimėjimai, kosmoso tyrinėjimai, fotografijos naujovės ir medicinos kasdienybė.
“M. T. Rožanskaitės kūryba buvo gana gerai žinoma, bet nepakankamai įvertinta. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol į moteris buvo pradėta žiūrėti kaip į lygiavertes kūrėjas. Todėl norėjosi ne tik atskleisti šios įdomios menininkės kūrybos įvairovę, bet ir pabrėžti, kad tai buvo tikra modernistė, labai savitai derinusi abstrakciją su dokumentika. Vėliau ji išsiveržė ir iš paveikslo plokštumos, kurdama asambliažus, akcijas bei instaliacijas”, - sakė parodos kuratorė Laima Kreivytė.
Pagal menininkei rūpėjusias temas ir svarbiausius jos kūrybos bruožus paroda suskaidyta į keletą dalių: „Tarp kosmoso ir abstrakcijos“, „Medicininės erdvės“, „Kita veidrodžio pusė“, „Kančios stotys“, „Asambliažų architektūra“, „Etnografinis žvilgsnis“, „Ekologinė klausa“.
Pasak kuratorės, M. T. Rožanskaitės darbų aktualumą pabrėžia tai, kas dar visai neseniai laikyta gero meno trūkumu: jos kūriniai yra politiški, ekologiški, asmeniški, skausmingi ir kartais net slegiantys. Tarsi istoriją ir tikrovę sulydžiusios kasdienybės rentgenogramos.
